Vilija Andrulevičiūtė, LRT.lt
Įmonės Lietuvoje bankrutuoja skausmingai ir lėtai, nes savininkai delsia pripažinti liūdną realybę, gelbėdami savo interesus, susikuria papildomų problemų ir konfliktų su kreditoriais bei klientais. Taip LRT.lt sako bankroto administratorius Paulius Pacauskas. „Nordea“ ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, Lietuvos bendrovėms sektųsi geriau, jei jos remtųsi anglosaksų sistema ir prioritetą teiktų įmonių susijungimams, o ne bankrotams.
Kreditų biuro „Creditinfo“ duomenimis, bankrutuojančių įmonių skaičius Lietuvoje pernai padidėjo 2 proc. – iki 1,6 tūkst. Iš viso jose dirbo 11,6 tūkst. žmonių, vidutiniškai po 2–3 darbuotojus kiekvienoje įmonėje.
Naujų įmonių 2014-aisiais registruota 13,8 tūkst. (2,9 proc. daugiau nei 2013-aisias).
Pasak ekonomisto Ž. Maurico, nors naujai įsikuriančių įmonių yra kone 9 kartus daugiau nei bankrutuojančių, laikyti tai teigiamu rodikliu būtų neteisinga, o „sveikas“ bankrutuojančių ir naujai besisteigiančių bendrovių santykis neegzistuoja.
„Įmonių skaičius mažai ką parodo, nes kartais įmonės gali būti susijusios. Jei įmonių skaičius didėja, gali būti, kad didelės bendrovės imasi rizikingesnių projektų ir taip užprogramuoja daugiau bankrotų ateityje. Taip pat tai gali būti susiję su tam tikrais Vyriausybės sprendimais. Jei, pavyzdžiui, mažoms įmonėms nustatomos tam tikros mokestinės lengvatos, be jokios abejonės, jų gali kurtis daugiau. Šiuo atveju reikėtų vertinti tam tikrą apyvartą generuojančių įmonių skaičių“, – kalba pašnekovas.
Bankrutuoja, nes pristinga gebėjimų
Viena iš pagrindinių įmonių bankroto priežasčių, anot „Creditinfo“ vyriausiosios kredito rizikos analitikės Rasos Maskeliūnienės, yra per aukštas finansinių įsipareigojimų lygis finansinėms institucijoms.
„Tarkime, jei įmonė yra per daug įsiskolinusi, staiga pasikeitus rinkos sąlygoms ar prasidėjus ekonominei krizei, tokiai įmonei tampa sunku išgyventi.
Kita priežastis – apyvartinių lėšų trūkumas. Ypač sparčiai augančioms įmonėms reikia daug papildomų finansinių atsargų. Tos įmonės, kurios neturi patirties planuodamos pinigų srautus, apyvartinį kapitalą, finansavimo šaltinius, tampa nepajėgios susidoroti su užsakymų kiekiu ir jas staiga ištinka prie bankroto privedanti krizė“, – vardija R. Maskeliūnienė.
Dar viena bankrotų priežastis, pasak pašnekovės, vieno stambaus kliento ar rinkos praradimas, pasikeitus sąlygoms. Vieną stambų pirkėją ar rinką turinčios įmonės nukraujuoja itin stipriai.
„Įmonė veikia rinkoje, todėl jos sąlygos yra labai svarbios, tačiau vidiniai veiksniai – gebėjimas valdyti savo pinigų srautus ir klientus kartais būna lemiami“, – kalba R. Maskeliūnienė.
Savo ruožtu bankroto administratorius P. Pacauskas pažymi, kad kiek anksčiau daugybę bankrotų buvo sukėlusi ekonominė krizė, tačiau dabar, kai su krizės pasekmėmis susidorota, įmonės (ypač statybos) dažniausiai bankrutuoja, nes jų vadovai nesugeba tvarkyti teisinių reikalų.
„Dažniausiai tenka administruoti statybos įmonių bankrotą. Tenka pastebėti, kad jų rangos sutartys yra ydingos, jose yra užprogramuotas įmonės bankrotas. Tai, kad įmonės vadovas žino, kaip pastatyti namą, toli gražu nereiškia, kad jis sudarys gerą sutartį ir nebus priverstas susidurti su nemokumo problemomis“, – sako bankroto administratorius.
Pašnekovo manymu, įmonių vadovai galbūt ir nepagailėtų išlaidų teisininkų ar kitų specialistų konsultacijoms, tačiau jie ne visuomet suvokia tokių konsultacijų ir paslaugų svarbą.
„Naujai besisteigiančių įmonių vadovai, manau, sau prisiima daugiau atsakomybės, nei turi kompetencijos ir sugebėjimų“, – teigia P. Pacauskas.
Tačiau ir netrumpai rinkoje veikiančių įmonių vadovai stokoja finansų bei klientų valdymo įgūdžių. Kaip pastebi R. Maskeliūnienė, vidutinis 2013–2014 metais bankrutavusių įmonių amžius – 10 metų. „Daug kas galvoja, kad jaunos įmonės yra labai rizikingos, tačiau vidutinis bankroto amžius rodo ir kitokias tendencijas“, – tikina R. Maskeliūnienė.
Tikisi stebuklų, kol ateina galas
LRT.lt pašnekovų teigimu, įmonės galėtų sušvelninti savo bankroto pasekmes, sumažinti išlaidas, tačiau to nepadaro, nes per ilgai delsia pripažinti artėjančią pabaigą.
„Reikia pripažinti, kad Lietuvoje žmonės delsia iki paskutinės minutės ir tikisi stebuklų. Labai retas kreipiasi į bankroto administratorius, perspektyvoje matydamas nemokumo problemas. Manau, kad taip yra dėl lietuvių mentaliteto“, – kalba P. Pacauskas.
Ž. Mauricas pažymi, kad nuo to laiko, kai įmonė susiduria su finansinėmis problemomis, iki tol, kol jai pradedamos bankroto procedūros, kartais praeina ne vieneri metai. Jos, pasak ekonomisto, net vadinamos įmonėmis-„zombiais“, nes jau aišku, kad bankrutuos, bet kol ta diena ateina, jos dar kelerius metus bando judėti į priekį.
Anot P. Pacausko, bankroto išlaidas ir pasekmes sušvelninti galima laiku kreipiantis į bankroto administratorius ir išliekant sąžiningam. Dalis žmonių, matydami, kad įmonė griūna, dar bando ne visai sąžiningai gelbėti savo interesus, prisikuria papildomų konfliktų su klientais, dalininkais, taip prisidarydami dar daugiau išlaidų.
Ekonomistas Ž. Mauricas sako, kad skaudžių bankroto pasekmių būtų galima išvengti vadovaujantis anglosaksų valstybių praktika. Čia, kai jau yra aiškių ženklų, kad įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, ieškoma galimybių bendrovę sujungti su kita, parduoti. Tačiau Lietuvoje, anot ekonomisto, tai nėra įprasta praktika, dėl tokių sandorių savininkams susitarti nepavyksta.
Ž. Maurico teigimu, anglosaksų sistemoje prioritetas teikiamas ne bankrotams, o susijungimams, įmonių įsigijimams. Ieškoma galimybių parduoti, prijungti įmones, kad nereikėtų skelbti bankroto. Tiesa, Lietuvoje vis dar praktikuojamas tyčinis bankroto skelbimas, siekiant išvengti įvairių finansinių įsipareigojimų tiekėjams ar kreditoriams.
Palyginti bankroto riziką – neįmanoma
„Creditinfo“ vertinimu, šiuo metu 74 proc. veikiančių Lietuvos įmonių yra žemos ir vidutinės bankroto rizikos, o aukštos ir aukščiausios rizikos – 26 proc. bendrovių. Tačiau, ar tai daug, ar mažai, galimybių palyginti su kaimyninėmis šalimis nėra dėl skirtingo požiūrio į rizikingumą ir bankrotą.
„Palyginti įmonių bankroto riziką netgi su Latvija ar Estija yra sunku, nes Lietuva taiko griežtesnį šios rizikos apibrėžimą. Europos Sąjungoje, euro zonoje nėra vieningo metodo palyginti tokią statistiką tarp valstybių. Bankroto statistiką palyginti yra dar sudėtingiau, nes tai priklauso ir nuo kiekvienos šalies teisinės sistemos“, – kalba ekonomistas.
