Jokia didelės įmonės strategija šiomis dienomis neapsieina be dėmesio įmonių socialinei atsakomybei (ĮSA), rašo BBC. Tiesą sakant, šiuo metu egzistuoja atskira ĮSA industrija.
Įmonės išreiškia savo norą investuoti į bendruomenes ir rūpintis aplinka. Žinoma, jų reputacijai „gero darymas” taip pat nekenkia.
ĮSA principas – ne tik stengtis uždirbti kuo daugiau pinigų, bet ir įsipareigoti geresnės visuomenės kūrimui.
Tą galima daryti per bendrą verslo praktiką arba imantis „užklasinės“ veiklos, tokios kaip labdara ar darbuotojų savanorystės projektai.
Pasak Marko Wakefieldo, korporatyvinės pilietybės vadovo IBM JK, koncepcija pati savaime nėra nauja.
„IBM iš esmės darė tai beveik nuo įkūrimo pradžios, prieš atsirandant ĮSA sąvokai“, - sako jis.
Grupė pripažino, kad dėl ĮSA ji gauna naudos tiek iš darbuotojų perspektyvos – gerėja kolektyvo įsitraukimas ir moralė bei nuotaika, tiek iš klientų pusės, kurie vis atidžiau stebi ir tikrina savo tiekėjus.
Tačiau imtis ĮSA vien tik reputacijos gerinimo sumetimais negalima, teigia M. Wakefieldas.
„Turi būti autentiškas, nes priešingu atveju žmonės labai skeptiškai žiūri į tai, kas tu esi ir kodėl tai darai, o tai gali sukelti labai didelę žalą.“
Projekto rezultatai
Kiekvienais metais IBM vykdo „Smarter Cities“ iniciatyvą. Miestai kreipiasi dėl stipendijos ir gali gauti IBM konsultantų komandos paslaugas trims savaitėms. Komanda padeda miestui spręsti kilusius iššūkius.
Pernai projektas buvo vykdomas Glazge, norint išspręsti kuro skurdo problemą. Galų gale, komanda pateikė 60 rekomendacijų, viena iš jų siūlo žmonėms automatiškai taikyti žemiausią ar geriausią tarifą, atsižvelgiant į jų galimybes.
Pasak M. Wakefieldo, ties tuo komandos darbas ir pasibaigia, tolimesnį darbą atlieka patys miestai, o galutinį sprendimą priima vietinė valdžia.
Abipusė nauda
Koks yra sėkmingos ĮSA programos receptas?
Klara Kozlov, vyriausioji patariamoji vadybininkė iš „Charities Aid Foundation“ (CAF), padeda verslams, kurie pasirenka labdaringą partnerystę su CAF ir vysto ilgo laikotarpio tvarius santykius su labdaros institucijomis.
Gali būti daug sėkmės matavimo būdų, tad yra tikrai svarbu turėti aiškų tikslą ir užtikrinti, kad su juo sutinka abi pusės, aiškina K. Kozlov. Taip pat svarbu turėti ir aiškią išėjimo strategiją, kuri nepakenktų labdarai.
Labdaros organizacijos sako, kad kartais su verslu dirbti yra sudėtinga, tad yra gyvybiškai svarbu turėti ir bendrą kultūrinį pagrindą, teigia K. Kozlov.
Tuo pačiu metu vis daugiau labdaros organizacijų kreipiasi į CAF siekdamos įgyti geresnį požiūrį į korporacinį labdaros rinkimą.
„Tai ne vien pinigai, - sako ji. – (Per partnerystę) labdaros organizacijos gauna priėjimą prie darbuotojų, įgūdžių ir turto, kaip IT ir rinkodaros departamentai, kurie padeda rinkti lėšas. Dauguma labdaros organizacijų pradeda suprasti to svarbą.“
Tačiau ĮSA neapseina be kritikos, o JAV energijos gigantės „Enron“ pavyzdys pateikia kritikams gerą argumentą. „Enron“ buvo gerai žinoma dėl savo ĮSA ir leisdavo socialines ir aplinkosaugos ataskaitas apie savo gerus darbus.
Problema tame, kad tuo pačiu metu firma melavo apie savo pelną. Kai išaiškėjo tiesa, įmonė žlugo, o aukščiausieji vadovai buvo įkalinti dėl apgavystės ir klastotės.
„Enron“ tapo korporacinio neatsakingumo sinonimu, o jos visi geri darbai bendruomenei ir aplinkai buvo sugriauti dėl fakto, kad juos vykdė įmonė, kuri vykdė nesąžiningą verslą.
Be to, ne visi tiki, kad didelių verslų darbas yra spręsti visuomenės problemas.
„Verslo reikalai yra verslas. Visuomenės reikalai yra vyriausybės reikalas“, - teigia Eamonnas Butleris, laisvos rinkos ekonomikos smegenų centro Adamo Smitho instituto direktorius.
„Verslas iš esmės yra labai atsakingas ir jie turi parduoti prekes bei samdyti žmones savo vietinėje bendruomenėje, jie turi išlaikyti darbuotojus. Dėl to, dauguma įmonių supranta, kad jie yra įsipareigoję plačiai visuomenei“, - sako jis.
„Tačiau nutiko taip, kad politikai įsiterpė ir bando priversti verslininkus leisti pinigus tam tikrai būdais, būdais, kurie tinka politikams. Taip atsiranda valdžia, kuri bando priversti verslą mokėti už visuomenines programas, už kurias turėtų mokėti mokesčių mokėtojai.“
Markas Wakefieldas iš IBM tokį požiūrį vadina labai senamadišku.
Man ir daugumai žmonių yra labai aišku, kad jei kaip pilietis nieko neveikdamas sėdėsi ir sakysi „gerai, mes darome, ką darę, o jūs darote, ką jūs darę, greitai niekas nepasikeis“.
Jis tiki, kad norint išspręsti tokias dideles problemas, kaip globalinis atšilimas, visi sektoriai turi dirbti drauge.
„Mums reikia imtis bendros atsakomybės, - sako jis. – Nė vienas iš mūsų neturi absoliučių sprendimų, tad mums reikia dalintis žiniomis ir patirtimi.“
