Svajonių vyrą Italijoje susiradusi Akvilė prisipažįsta anksčiau buvusi širdžių „daužytoja“, o dabar planuojanti savo vestuves ir neketinanti grįžti į Lietuvą. Modeliu dirbusi ir madų sostinės Milano podiumus perėjusi mergina taip įniko į itališką maistą, kad jai teko keisti darbą.
Iš Vilniaus Dailės akademijos – į Milaną
Gardi kava elegantiškuose puodeliuose. Pati skaniausia pica ir tūkstantis patiekalų iš makaronų. Podiumai, nuo kurių visam pasauliui diktuojamos mados, ir išsipustę vyrai, moteris vis apipilantys komplimentais. Taip, tai – Italija. Šalis, kuri „Emigrantų“ istorijos herojei Alinai Politikaitei atrodė tarytum svajonė.
Prieš dešimt metų, tik įstojusi mokytis į Vilniaus Dailės akademijos dizaino katedrą, mergina išgirdo, kad geriausias kurso studentas bus siunčiamas studijuoti į Milaną. Mintis, kad ir ji galėtų mėgautis itališkais džiaugsmais, merginos niekaip neapleido. Ji mokėsi dieną naktį ir savo tikslą pasiekė.
Dabar ant Alinos sienos jau kabo magistro diplomas, įgytas Milano politechnikos universitete. Lietuvė sėkmingai dirba interneto svetainių dizaino kūrėja. Tačiau šiame pasakojime bus gerokai daugiau romantikos nei daug kantrybės ir kūrybingumo reikalaujančiame Alinos darbe.
Su mylimuoju – tik savaitgaliais
Kiekvienas penktadienis Alinai – tarytum šventė. Ji juk žino, kad, baigęs darbą, pas ją jau skuba jos mylimasis italas Marčelio Ferrari. Jau pusantrų metų, kai Alinos ir Marčelio meilę skiria 130-ies kilometrų atstumas. Lietuvė nuomojasi butą Milane, o jos sužadėtinis kompiuterių specialistas gyvena Parmoje – mieste, garsėjančiame vienu seniausių pasaulyje universitetų, dieviško skonio kumpiu bei parmezano sūriu. Nuo tada, kai jiedu tapo pora, kartu leidžia kiekvieną savaitgalį.
„Manau, kiekviena mergina turėtų pasistengti pasirūpinti savo vyru, – sako Alina. – Visą laiką su vakariene jo laukiu. Viskas paruošta labai su meile. Ir tikrai su didele meile.“
Marčelio retai kada pasirodo be puokštės rankose. Juk gėlės – mažiausia, ką gali padaryti dėl mylimos moters. „Gera stengtis dėl meilės“, – sako Alina. Kad kas kartą turėtų, kuo nustebinti savo mylimąjį, lietuvei teko atsiversti ne vieną receptų knygą.
„Labai patinka stengtis. Nes Marčelio irgi mėgėjas išbandyti įvairiausias virtuves. Mano užduotis – paieškoti, pasiskaityti žurnaluose, kokios čia virtuvės Italijoje, kur galima nueiti, ko paragauti. Ar afrikiečių, ar kinų, meksikiečių jam labai patinka. Arba kartais mes surandam kokį receptą, gaminam kartu“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.
Yra toks posakis, kad labai įsimylėjęs žmogus jaučiasi taip, lyg jo skrandyje skraidytų drugeliai. Po pusantrų metų draugystės Alina su romantiškais savo jausmais jau šiek tiek apsiprato. Tačiau savo gyvenimo be Marčelio net neįsivaizduoja.
„Gal kai man buvo 14 metų ir kažkoks klasiokas patikdavo, taip išeidavo, kad prieini, ir tau keliai dreba, kai jį pamatai. Žinoma, iš pradžių taip pat buvo ir su Marčeliu, taip maloniai, o dabar jau aš manau, kad po metų pripranti prie žmogaus, ir tas jaudulys pradingsta. Ir aš manau, kad teisinga, kad jis pradingsta. Neįmanoma, kad jis būtų visą gyvenimą. Būtų pernelyg gerai“, – samprotauja „Emigrantų“ pašnekovė.
Kad ir kokie jaustųsi įsimylėję, Alina su Marčelio nusprendė kurį laiką dar pagyventi skirtinguose miestuose. Meilė – ne vienintelis jų tikslas. Porelei rūpi ir karjera.
„Aš dabar turiu gerą darbą dizaino srityje, kuris man tikrai labai patinka. Dirbu turėdama neterminuotą kontraktą, ir tikrai gaila būtų dabar išeiti iš to darbo. Taigi mes taip susitarėm, kad, žinoma, ateityje, kadangi jis yra informatikas, aš esu web dizainerė, galėsim dirbti kartu. Mes planuojame atidaryti mūsų dizaino dizaino studiją. Bet dabar aš dar noriu padirbėti Milane, pasisemti patirties“, – sako emigrantė.
Alina jau seniai įminė sėkmingos meilės per atstumą paslaptis. Ji net neabejoja: kai mylimąjį susitinki retai, romantika santykiuose išlieka gerokai ilgiau.
„Gal iš pat pradžių buvo gan sunkoka matytis tiktai nuo penktadienio vakaro iki pirmadienio ryto, – prisimena lietuvė. – Bet ką padarysi: iš tikrųjų vis tiek beveik trys dienos kartu, ir jis yra labai rūpestingas, atvažiuoja pas mane. Kadangi aš Milaną jau labai gerai pažįstu, suplanuoju mūsų dieną, mes einame į parodas, parduotuves. Visą laiką kažkokie tai aperityvai, jau susipažino su mano draugais. Ir jis labai smagiai praleidžia laiką, labai patenkintas, jam patinka atvažiuoti pas mane. Ryte pirmadienį visą laiką nuveža mane į darbą.“
Ko bijo Alina
Kad ir kaip gerai sektųsi draugauti per atstumą, gyventi atskirai lietuvė su italu ilgai neketina. Šiuo metu Maršelio remontuoja namą Parmoje. Tik laiko klausimas, kada iš savo svajonių Milano Alina persikraustys į daug mažesnį Italijos miestelį.
„Aš dabar bandau skaityti įvairiausias knygas, žymių žmonių patirtį analizuoju, kurie irgi taip bendravo per atstumą ir paskui pradėjo gyventi kartu. Ir, žinoma, baisu, sako, kad tikrai ta romantika pradingsta“, – būgštauja lietuvė.
Per dešimt metų prie Milano tempo Alina jau spėjo įprasti. Bet labiau negu vieną Europos mados sostinių jauna moteris vis dėlto myli savo sužadėtinį.
Marčelio Alinai pasipiršo po vienerių metų buvimo kartu. Lietuvė ištarė „taip“, nė akimirkos neabejojusi.
Marčelio – vos 31 metai. Italijoje neįprasta tokio amžiaus pirštis ar juolab planuoti šeimą. Tūkstančiai italų vyrų tėvų namuose sulaukia kad ir 40-ies, ir niekas jiems dėl to nepriekaištauja. Tokias ankstyvas piršlybas Alina laiko dar vienu meilės įrodymu. Be to, jau dešimtmetį Italijoje gyvenusi moteris įsitikinusi: jos mylimasis labai skiriasi nuo tipinių Italijos vyrų – išsipusčiusių savimylų, besigerinančių komplimentais, bet nieko aiškaus nepasiūlančių.
„Kai mes eidavome į pasimatymą, jų (kitų vyrų – LRT.lt) pokalbiai buvo apie diskotekas, kurios labiausiai patinka, restoranus, kuriuose lankaisi. O su juo jau visiškai kitokie pokalbiai, jau labiau ir apie meną, ir apie technologijas“, – savo mylimojo privalumus vardija Alina.
Ji prisipažįsta: nors jau ilgai jos namai – Italijoje, reikalavimai vyrams – vis dar lietuviški. Jai malonu, kai vyras sugeba ne tik išsirinkti elegantišką kostiumą, bet ir atlikti paprastus kasdienius darbus.
„Jis yra labai darbštus namie. Aš nemoku grąžtu naudotis, gal kartais net ir lemputės negalėčiau pakeisti. O jis atvažiavo pas mane pirmą kartą ir iškart jau kitą dieną viską sutvarkė, pakabino užuolaidas, kurių aš taip norėjau. Nes Italijoje naudoja vadinamąsias „taparele“, kurios nusileidžia, kad neįeitų saulė, o aš noriu tų mūsų tikrų lietuviškų užuolaidų. Ir jis pakabino. Be to, aš dar tapau paveikslus, ir jis pakabino man visus mano paveikslus. Jis [panašus į] mūsų vyrus, tuos, kurie buvo mano vaikystėje, kuriuos aš stebėjau augdama Lietuvoje. O jis būtent toks, galbūt dėl to, kad jis ne iš Milano, o iš Parmos, mažesnio miestelio. Ten turbūt vyrai kitokie“, – svajonių vyru džiaugiasi lietuvė.
„Esu reikli mergina, nes turėjau daug gerbėjų“, – sako Alina. Ji tikina tikrai neatidavusi širdies pirmam pasitaikiusiam vaikinui vien dėl to, kad jis – italas.
Lietuvė tikrai turi su kuo palyginti Marčelio. Ak, tos dienos, kai Milane ji buvo tik studentė iš užsienio…
Italijos vyrai Alinos gyvenime
„Aš atvažiavau 2004 m. pagal „Erasmus“ programą. Turėjau labai daug dėmesio, ir tikrai mano atsiliepimai apie italus yra labai geri, jie tikrai geri vyrai. Nuostabūs, daug dėmesio rodantys ir labai mėgstantys mūsų Lietuvos paneles“, – dalijasi įspūdžiais Alina.
Gyventojų Milane – beveik pusantro milijono. Kasmet čia apsilanko apie du milijonus turistų. Garsiausi mados namai, La Scala opera, Duomo katedra – ten tikrai yra ką pamatyti. Pirmieji metai naujame didžiuliame mieste Alinai buvo vieni įdomiausių gyvenime. Mergina ėjo visur, kur tik ją kvietė – į koncertus, parodas, restoranus, ir beveik visur sulaukdavo vyrų dėmesio.
„Man tie vaikinai buvo tiesiog kaip draugai. Aš tikrai neieškojau to vieno vienintelio, nes nenorėjau. Galbut aš ryte pabusdavau įsimylėjusi vieną, o kitą rytą pabusdavau, ir man jau patiko kitas. Tikrai neieškojau, nenorėjau. Norėjau bendrauti, surasti kuo daugiau draugų. Nesinorėjo prisirišti prie vieno, tikrai nesinorėjo. Ir galbūt tada nesutikau to tikro, kuriam tiesiog negalėciau pasakyti „ne“, – prisimena emigrantė.
„Prisipažįstu, buvau širdžių daužytoja“, – sako Alina. Ne vienas italas jai siūlė kone bilietą į rojų, o lietuvaitė jau pirmą vakarą papustydavo padus.
Italijoje širdys – karštos. Pakanka poros valandų flirto, ir italas jau vadins tave savo mergina. Milanas – taip pat ir gražuolių manekenių kraštas. Ir Alinai teko ne sykį praeiti podiumu.
Italų virtuvę daug kas vadina gardžiausia pasaulyje. Italas neleis sau bet kaip maitintis. Ir kai prieš beveik 30 metų Romoje duris atvėrė pirmasis „McDonnald`s“, restoranų savininkai ėmė nemokamai dalinti puikiai paruoštus makaronus, kad užkirstų kelią mėsainių įsigalėjimui. Kava, ledai, vaisių pyragai, daugybė rūšių sūrių ir, žinoma, pica; visa tai – itališkos virtuvės išradimai. Jų beskanaudama Alina net pati nepastebėjo, kaip greitai tapo nebetinkama podiumui.
„Kai aš atvažiavau iš Lietuvos, buvau labai plona, o Italijoje neįmanoma nevalgyti, nes iš tikrųjų maistas yra labai skanus, ir taip po poros metų vis tiek priaugau keleta kilogramų. Teko iš modelio darbo pasitraukti. Turėjau tiesiog pradėti dirbti parodose ir vertėjauti. Bet irgi buvo labai įdomu, kadangi susipažinau su įvairiais žmonėmis iš didelių įmonių“, – likimo vingius prisimena „Emigrantų“ pašnekovė.
Alinai teko dirbti ir šukuosenų modeliu. Ant jos sienos – daugybė nuotraukų, kuriose mergina tiesiog neatpažįstama. „Kai atvykau į Italiją, norėjosi išbandyti viską“, – sako ji.
Tačiau tam, kad italai kviestų į pasimatymus, modelio figūra – nebūtina: pakanka būti atvykėle iš Rytų Europos. Italijoje Alina suprato: jeigu neišmoks pasakyti „ne“, niekaip neatsigins jos širdies siekiančių gerbėjų.
„Italijoje yra dar toks atvejis, kad tu susitinki su italu ir galvoji, kad jis tavo draugas. Netgi draugėms sakau: „čia mano draugas“. O draugės sako: „Jis nežino, kad jis tavo draugas, jis galvoja, kad yra tavo vaikinas“. Italams atrodo taip: porą kartu susitikai, ir jau esi jų mergina. Taip, kai kuriems teko pasakyti „ne“, – tikina Alina.
Iš pradžių mergina jautėsi nejaukiai, daužydama svetimas širdis. Bet dabar, kai yra šalia Marčelio, tokių problemų nebekyla.
Baigusi dizaino studijas, Alina įsisuko į darbus. Mažiau liko laiko ir vakarėliams, ir nerūpestingiems pasivaikščiojimams su nepažįstamaisiais. Iki tos akimirkos, kai visai netyčia sutiko Marčelio.
Kuo sužavėjo Marčelio
Juodaplaukis, rudakis, ir dar supranta apie kompiuterius. Šiomis savybėmis Marčelio sužavėjo lietuvę, kuri lig tol buvo tiesiog nepasiekiama. Viskas prasidėjo nuo to, kad, per klaidą iš kompiuterio ištrynusi svarbius duomenis, Alina kaip tik ieškojo informatiko.
„Ir jis buvo vienintelis žmogus, kuris atkūrė visus duomenis iš mano kompiuterio hard disko. Tuo jis mane labai nustebino, ir mūsų bendravimas prasidėjo. Mes turim labai daug bendrų interesų. Na, ir jis yra labai protingas žmogus, labai įdomus žmogus. Jis man priminė Lietuvos vyrą, priminė mano tėvą, dėdę. Tuos vyrus, kurie mane supo mano vaikystėje. Ir jis labai atsakingas, rimtas“, – savo išrinktajam gerų žodžių negaili Alina.
Marčelio ir Alinai linksmybės rūpi vis mažiau ir mažiau. Jų planuose – vestuvės, o tada – ilgas ir laimingas gyvenimas senoviniame name.
„Konkrečios datos tikrai nėra, kadangi iš pradžių reikia namą atstatyti. Yra namas – XX a. pradžios, labai įspūdingas, įdomus. Mes norim jį atstatyti ir persikelti gyventi ten. Namas yra prie Parmos, prie labai gražaus sodo, kuris yra kaip mini Versalis“, – ateities planais dalijasi „Emigrantų“ herojė.
Vilnietė siūlė sužadėtiniui apsigyventi Lietuvoje. Jis ne kartą lankėsi Vilniuje ir negalėjo atsigėrėti miesto grožiu. Deja, toks planas turbūt – neįmanomas. „Jis turi savo verslą, klientus. Pradėti dabar viską nuo nulio Vilniuje jam būtų sunkoka, reikėtų išmokti naują kalbą“, – svarsto lietuvė.
„Jaučiuosi kitokia“, – sako dešimt metų Italijoje praleidusi Alina. Nors ir pasiilgsta šeimos, tenka pripažinti: kuo toliau, tuo mažiau jos gyvenimas susijęs su Lietuva. Moteris jau apsisprendė: ji nebegrįš.
„Dėl gero Italijos oro, dėl saulės. Tikrai saulėtų dienų daug daugiau nei Lietuvoje. Ir dėl maisto. Kas man tikrai yra labai svarbu – man patinka gaminti. Ir tikrai maisto kokybė Italijoje yra labai gera. Kitų šalių, kur buvome, nepalyginsi su Italija“, – sako Alina.
