Bendrovės „GetJar“ įkūrėjas ir vadovas, Vilniaus universiteto alumnas Ilja Laursas šiandien yra vienas žinomiausių ir ryškiausių jaunosios Lietuvos verslininkų kartos atstovų. Žurnalas „Valstybė“ šiais metais apibūdino jį ir kaip „vieną įtakingiausių žmonių pasaulio informacinių technologijų srityje“. Šiandien su I. Laursu kalbame apie pačius aktualiausius klausimus, susijusius su aukštuoju mokslu – universitetinio išsilavinimo naudą, studentų įsidarbinimo aktualijas, verslo ir mokslo sąveikos problemas ir jaunų specialistų emigraciją.
Jūs studijavote Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. Kaip vertinate savo studijas, ar jos buvo naudingos?
Šiuo klausimu turiu savo koncepciją. Atėjo laikas, kai supratau, kad 95 proc. žinių, kurias realiai naudoji gyvenime, privalai atrasti pats. Likusius 5 proc. gali surasti kituose šaltiniuose, taip pat ir universitete. Kalbant konkrečiai apie mano studijas Vilniaus universitete – čia gautos fundamentalios teorinės žinios man tikrai pagelbėjo. Studijavau ekonomiką. Universitete įgijau žinių apie bazinius ekonominės elgsenos modelius. Nesvarbu, kad šiems modeliams jau šimtas metų, bet jais galima labai įdomiai ir sėkmingai aprašyti ir dabartinę ekonominę elgseną. Šiuose modeliuose yra nemažai konceptualių, filosofinių idėjų, kurios nesensta. Tai yra amžinos tiesos. Šių bazinių modelių žinojimas labai padeda versle.
Kita vertus, universitetas – tai treniruoklis smegenims. Jis suteikia galimybių lavinti atmintį, ugdyti informacijos paieškos gebėjimus. Man atrodo, kad žmogus, kurio nespaudžia būtinybė ruoštis egzaminams ir kolokviumams, dažniausiai nesugeba pats save priversti tobulėti. Tad svarbu, kad universitetas padeda išmokti save disciplinuoti, jis suteikia bazinių koncepcijų supratimą. Todėl galiu pasakyti, kad, mano manymu, studijuoti universitete tikrai verta.
Ar teko ką nors girdėti apie aukštojo mokslo reformą? Ką apie ją manote?
Šiek tiek girdėjau. Man sunku ją įvertinti, nes nesu universitetų valdymo specialistas. Žiūrint iš šalies, šiandien jau susiformavo du aukštojo mokslo modeliai – valstybinis ir privatus. Privatus aukštojo mokslo modelis gal yra kiek mažiau žinomas, bet jis turi gerų pavyzdžių. Iš tokių modelių aš geriausiai pažįstu ISM (Vadybos ir ekonomikos universitetas). Nežinau jų vidinės sandaros, tačiau man patinka principai, pagal kuriuos jie dirba. Matau, kad tie principai tikrai veikia ir leidžia jiems pasiekti gerų rezultatų. Tuo tarpu valstybiniuose universitetuose nelabai sėkmingai ir teisingai sureguliuota motyvacinė struktūra. Ir studentus, ir dėstytojus ji motyvuoja gana silpnai. Nežinau, kas iš tikrųjų šiandien yra daroma reformuojant aukštąjį mokslą, bet žinau, kad yra kur tobulėti. Galiu tik palinkėti, kad valdžia surastų geriausius ir efektyviausius sprendimus šioje srityje ir juos sėkmingai įgyvendintų.
Ne taip seniai VU vykusiame Akademiškumo forume Jūs kalbėjote apie savanoriškos studentų praktikos koncepciją. Gal galėtumėte papasakoti apie tai plačiau?
Šiandien aš matau esminę problemą – baigęs universitetą studentas nėra geidžiamas darbdavio. Darbdaviai ieško darbuotojų, kurie turėtų ne mažesnį nei dvejų metų darbo stažą, nes jų investicijos į „šviežią“ žmogų bus didesnės negu jo atlyginimas. Dėl to atsiranda paprasta ir net banali problema – ką tik baigęs studijas studentas negali įsidarbinti vien dėl to, kad darbdaviai vengia tokio žmogaus be patirties. Tačiau ši problema turi ir savo sprendimą. Pasaulyje, o ypač – JAV, dažnai pirmas rimtas darbas, kurį dirba ką tik universitetą baigęs žmogus, yra nemokamas. Taip žmogus gali dirbti apie pusmetį ar net metus – jis negauna atlyginimo arba gauna tik simbolinį atlygį, tačiau mainais įgyja realaus darbo patirties. Be to, yra labai didelė tikimybė, kad ta kompanija, kurioje jis dirba nemokamai, jį galiausiai įdarbins, nes čia jį jau pradeda pažinti, be to, jis yra įsigilinęs į darbo specifiką, supranta, kas ir kodėl vyksta. Tačiau Lietuvoje toks dalykas beveik neįmanomas, nes negali samdyti žmogaus nemokėdamas jam bent minimalaus atlyginimo. Kitaip sakant, pas mus nėra galimybės dirbti kokioje nors įmonėje savanorystės pagrindais – be darbuotojo pažymėjimo ir atitinkamo oficialaus darbo santykių įforminimo. Norėtųsi, kad valdžia atsižvelgtų į šią problemą. Manau, kad viską tikrai galima sureguliuoti, pavyzdžiui, nustačius, kad įmonei, priėmusiai dirbti ką tik studijas baigusį darbuotoją, būtų metus taikomos kokios nors lengvatos ar pan. Kitas variantas – kad žmogui būtų leista dirbti savanorišką, neatlyginamą darbą su studento pažymėjimu, o darbdaviui tokiu atveju nereikėtų oficialiai forminti darbo santykių. Tai pašalintų barjerus. Atlyginimo nemokėjimas kompensuotų darbdaviui investicijas į žmogaus apmokymą. Manau, kad darbdavys daugeliu atvejų būtų linkęs tai daryt ir tai būtų labai naudinga studentui, nes šalia teorinių žinių jis įgytų ir realių, praktinių.
Kitas svarbus dalykas – užsienyje dažniausiai iniciatyvą rodo patys studentai. Darbdavys yra užimtas žmogus, jis nesėdi ir neieško, kas čia galėtų nemokamai dirbti. Todėl studentai užsienyje ne tik linkę rodyti iniciatyvą, bet labai dažnai, o tai mane ypač žavi, suranda patys sau veiklos sritį, padeda užpildyti spragas įmonės veikloje.
Gal studentams vertėtų patiems bandyti kurti savo verslą? Kokių savybių reikia tam turėti?
Ta tema galima kalbėti labai ilgai. Noriu paneigti vieną stereotipą. Pokalbiuose su studentais dažnai girdėjau, kad pagrindinė gero verslininko savybė yra lyderystė. Iš karto pasakysiu – verslininkas nėra vadovas. Jis atlieka kitą funkciją. Tam tikrais atvejais verslininko ir vadovo funkcijos gali būti suderintos, bet šių funkcijų prigimtis yra skirtinga. Tam, kad būtum geras verslininkas, neprivalai būti geras vadovas. Gerą vadovą gali pasamdyti.
Geram verslininkui yra būtini du pagrindiniai bruožai. Pirmiausia jis turi sugebėti toleruoti aukšto laipsnio riziką. Sakau taip, nes man asmeniškai verslas atrodo kaip savotiškas ruletės žaidimas, kur pastatai ant skaičiaus savo gyvenimą, karjerą, pinigus, šeimą, asmeninius interesus, sveikatą ir visa kita. Tam tikrais atvejais tau pasiseka ir laimi „aukso puodą“, kitais atvejais – viską prarandi. Verslas visų pirma yra rizika. Jeigu žmogus jaučia, kad rizika jam yra priimtina, tai požymis, kad tas žmogus gali būti rimtas verslininkas. Antras būtinas bruožas – atsakomybės jausmas. Tuo metu, kai pradedi samdyti pirmus savo darbuotojus, tampi jiems atsakingas.
Gera žinia ta, kad, be šių dviejų ryškių bruožų, visa kita turi labai mažai reikšmės. Jei nori išrasti ką nors panašaus į Facebook, tau nereikia būti kvantinės fizikos žinovu – svarbu suprasti bazinius poreikius ir principus.
Kodėl pas mus vis dar skeptiškai žiūrima į verslo ir mokslo sąveiką?
Pastebiu, kad ryšys tarp verslo ir mokslo jau pradeda megztis. Tai labai svarbu, nes dar prieš 5 metus iš esmės nebuvo jokio panašaus santykio. Verslas nefinansavo studijų, verslas nebuvo kviečiamas į aukštąsias mokyklas ir pan. Iš pradžių noriu paminėti keletą funkcijų, kurias universitetai dažniausiai atlieka verslo erdvėje. Pirmiausia universitetai atlieka savo profesinės srities lyderio vaidmenį – jie organizuoja konferencijas, kviečia verslininkus, daro kasmetinius renginius, rengia publikacijas, seka žinias, daro ekspertines išvadas. Kitaip sakant, veikia kaip think-tank komanda – kaip „smegenų centras“ šalia pasirinktos industrijos. Universitetai tam turi visas sąlygas – techninę bazę, dėstytojus ir mokslininkus, kurie yra savo srities specialistai. Universitetai turi pakankamai laiko ir resursų, kad plėtotų pasirinktos srities tyrimus ir be atskiro verslo užsakymo. Jie daro tai, ko negali sau leisti verslas, nes verslas turi savo apibrėžtus komercinius tikslus.
Aukštųjų mokyklų įsitraukimas į verslo sritį yra naudingas ir universitetams, ir studentams. Jei studentai aktyviai įsitraukia į profesinę veiklą visuomeniniais pagrindais – daro prezentacijas, atlieka analizes, rengia publikacijas, jie turi daugiau šansų būti pastebėti verslo. Suprantama, kad aš būsiu linkęs samdyti tą žmogų, kuris rodo, kad gerai orientuojasi man rūpimoje srityje, o ne tą, kuris tik turi diplomą. Iš to atsiranda labai didelis pasitikėjimas pačia aukštojo mokslo institucija, nes kai aš matau, kad būtent tas universitetas dirba mano srityje, kad ta katedra, tas dėstytojas ir ta studentų grupė labai nuodugniai žino mano problemas, man natūraliai kyla noras su jais bendrauti, palaikyti ryšį, finansiškai juos paremti ir ieškoti ten sau naujų darbuotojų.
Kitas sąveikos aspektas – tiesioginis verslininkų įtraukimas į mokymo procesą. Vakaruose universitetai dažnai kviečia verslininkus, kad jie kartu su studentais dalyvautų problemų aptarimuose, atliktų ekspertų vaidmenį. Šis procesas yra naudingas pačiam universitetui, nes taip jis gauna informaciją iš pirmų lūpų. Kitas dalykas – tai galimybė verslui bendrauti su aukštosiomis mokyklomis. Studentams tai yra kontaktai, man, kaip verslininkui, tai yra potencialūs darbuotojai, kuriuos aš matau ir kuriais jau pasitikiu. Lietuvoje kol kas tik pradedama eiti ta linkme.
Ką manote apie jaunimo emigraciją? Ar galima teigti, kad išvažiuoja patys talentingiausi?
Pirmiausia išvažiuoja patys aktyviausi. Tarp jų yra ir pačių talentingiausių, bet tikrai ne visi. Čia gera žinia. Žinoma, emigracijos procesas valstybei yra greičiau neigiamas nei teigiamas reiškinys, tačiau mes priėmėme Europos Sąjungos taisykles, pagal kurias žaidžia visos ES šalys. Mes sutinkame, kad žmogaus judėjimo laisvė yra garantuota teisė. Mes kalbame apie individualią žmogaus teisę pasirinkti, kas jam yra geriau. Todėl tikrai nedrįsčiau smerkti žmonių sprendimo išvažiuoti.
Kita vertus, bandoma kalbėti apie tai, kad reikia pakeisti migraciją į cirkuliaciją, t. y. kai žmonės išvažiuoja, bet po kurio laiko grįžta. Tačiau tam, kad žmonės grįžtų, reikia sudaryti jiems kuo patogesnes sąlygas. Reikia sukurti aplinką, kuri leistų žmonėms įgyvendinti savo idėjas, palengvinti verslo kūrimo procedūras. Būtina tai daryti. Ačiū Dievui, pastaruoju metu šioje srityje matau tam tikrą pažangą. Kai pažanga taps neabejotina ir pastebima, manau, sulauksime ir nemažai į Lietuvą grįžtančio jaunimo. Beje, tai yra vienintelis instrumentas, kuriuo galima apriboti emigraciją, nes bet kokie fiziniai ar teisiniai apribojimai nėra galimi – tai būtų žingsnis ir prieš ES vertybes, ir prieš bendražmogiškąsias teises.
