Geriausiu vadovu Europoje pripažintas verslininkas Ilja Laursas augo tipiniame Kauno daugiabutyje, mokėsi tipinėje mokykloje, kasė lysves tipiniame kolektyviniame sode ir iki šiol šiame sode kasmet švenčia savo gimtadienius.
Keičia pasaulį
JAV žurnalas „Time“ išrinko 10 verslų, kurie pakeis pasaulį, – į šį dešimtuką įtraukta ir programas mobiliesiems telefonams platinanti bendrovė „GetJar“, kurios pagrindinis savininkas yra lietuvis olandiška pavarde I.Laursas. Jis sulaukė išskirtinio pripažinimo ne tik už Atlanto, bet ir ir Senajame žemyne: Europos verslo laikraščių asociacija, jungianti 52 svarbiausius Europos verslo laikraščius (taip pat ir garsius JAV leidinius „Wallstreet Journal“, „Financial Times“ ir kt.) I.Laursui skyrė apdovanojimą „Europos metų vadovas 2011“.
„Ilja Laursas: žmogus, keičiantis pasaulį“, „Ilja Laurso patarimai verslininkams“, „Ilja Laursas pristatys mobiliojo pasaulio tendencijas Davoso forume“ – tokios antraštės apie šį 36-erių vyrą jau spėjo sukurti įmagnetintą aureolę.Tačiau žinios iš asmeninio I.Laurso pasaulio labai šykščios. Jis nesirodo vakarėliuose, nesiautėja naktiniuose klubuose, nesifotografuoja prie savo naujo automobilio. Netgi neskelbia jo markės. Tik prasitarė, kad nuo savo namų Vilniuje iki biuro atvažiuoja per šešias minutes.
Kaune gimęs, vaikystę ir paauglystę čia praleidęs verslininkas „Kauno dienai“ pasakojo apie savo šeimą, apie išminties paieškas, sėkmės paslaptis, sąžiningą verslą ir paradoksalias išvadas, stebint protingų ir patyrusių žmonių elgesį.
– Lietuvoje gana populiarios diskusijos apie tam tikrą rungtyniavimą tarp Vilniaus ir Kauno. Ar jums, kaip buvusiam kauniečiui, tokios diskusijos atrodo aktualios? – „Kauno diena“ paklausė I.Laurso.
– Kai buvau maždaug dešimties metų, vykdavo ginčai, kas yra geresni: kalniečiai ar „paparčiai“. „Paparčiai“ – tai Kauno rajonas prie buvusios „Paparčio“ parduotuvės, kur gyveno mano šeima. Vieni sakydavo: mes esame kietesni, nes pas mus yra parduotuvė „Papartis“, mokykla su baseinu, su gera sporto sale. Kalniečių rajone gyvenantieji atrėždavo: nieko panašaus – kietesni yra kalniečiai, nes ten daugiau naujų namų ir rajonas sparčiai plečiasi.
Jei visiškai atvirai, tai ta diskusija apie Vilnių ir Kauną man primena diskusiją apie „paparčius“ ir kalniečius. Kai paaugi, suvokti, kad kalniečiai ir „paparčiai“ yra visumos, kuri vadinasi Kaunas, dalis. Tas suvokimas ateina tuomet, kai pradedi važinėti troleibusu ir miestą imi matyti kaip visumą. Kai įsigyji pirmą asmeninį automobilį, kaip visumą imi matyti jau visą Lietuvą. Studentavimo laikais tris ar keturis kartus per savaitę važinėdavau tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas ir Vilnius man tapo ta pačia erdve. Kai persėdau į lėktuvus, viena visuma tapo Vilnius ir Londonas, nes psichologiškai šiuose miestuose jaučiuosi beveik vienodai. O kažkada mačiau didžiulį skirtumą tarp Kalniečių ir „paparčių“...
Gimtadieniai – prie Lapių
– Skaičiau, kad per metus įvairiuose pasaulio viešbučiuose praleidžiate apie 250 dienų. Gal toks gyvenimo būdas jus jau suformavo kaip kosmopolitą ar vis dėlto jaučiate emocines, dvasines sąsajas su ta aplinka, kurioje išaugote?
– Bekeliaudamas supratau, kad Lietuva – tai ta vieta, kurioje bent jau artimiausiu metu norėčiau gyventi. Sentimentai yra labai stiprūs. Netgi ir atsiribojus nuo sentimentų, galima sakyti, kad Lietuva yra aukštos gyvenimo kokybės šalis. Turiu galvoje ne ekonominę gerovę, bet aplinkos ypatumus, santykius su žmonėmis. Esu išaugęs toje aplinkoje, čia yra mano tėvai, draugai ir čia lengviausia sukurti stabilų komforto jausmą.
Man patinka būti prie ežerų, patinka rinkti grybus. Tokį komfortą, tokį susiliejimą su aplinka kitur būtų sunku sukurti. Tai aiškiai suvoki, kai paragauji kitokios kultūros. Nors kitoje aplinkoje gali būti daug grožio, blizgesio, bet vis dėlto aiškiai suvoki, kad tai ne tavo aplinka. Gal po 20 ar 30 metų prie to gali priprasti, bet ar verta save ardyti ir bandyti būti tuo, kuo nesi. Darbo sferoje tuos skirtumus nesunku toleruoti, nes profesinis bendravimas yra supanašėjęs visame pasaulyje.
– Ar dažnai būnate Kaune?
– Gegužės mėnesį buvau porą kartų. Lankiausi Kauno klinikose, kur gydau sportuojant patirtą kelio traumą. Kaune, beje, labai geri gydytojai. Kita apsilankymo proga buvo daug linksmesnė. Tėvų kolektyviniame sode Lapėse tradiciškai šventėme mano ir tėvo gimtadienius: aš gimęs gegužės 2-ąją, o tėvas – gegužės 5 d. Į šią šventę susirenka giminės, draugai ir buvę bendraklasiai. Kolektyviniame sode vaikystėje praleisdavau vasaras ir daug savaitgalių. Man čia ir dabar patinka, nes yra tvenkinių, miškas, kur galima pauogauti ir pagrybauti.
Nukentėjo nuo sprogmenų
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Mano šeima nėra išskirtinė. Iš pradžių gyvenome netoli „Paparčio“ parduotuvės esančiame penkiaaukštyje, paskui Kalniečių rajone. Lankiau 20-ąją vidurinę mokyklą. Išskirtinumas galbūt galėtų būti tai, kad abu tėvai dirbo su elektronine pramone susijusiose įmonėse. Tėvas – tuomečiame Kauno radijo technikos mokslinių tyrimų institute, mama – panašaus profilio įmonėje netoli dabartinio Kauno automobilių turgaus. Kai man buvo maždaug penkeri, jų darbovietėse aptikau tai, ką būtų galima pavadinti pirmaisiais kompiuterių protėviais. Jie buvo panašūs į didžiules dėžes, bet jais jau galėjome žaisti. Tai buvo pirmasis mano susižavėjimas kompiuteriais. Su broliu išnaudodavome kiekvieną progą ateiti pas tėvus į darbą ir pažaisti.
– Ar tas pomėgis netrukdė mokslui mokykloje?
– Buvau gana pavyzdingas mokinys, visada gaudavau gerus pažymius. Tad tėvams dėl mokslų problemų nekėliau. Tačiau buvau labai smalsus ir viską norėdavau išbandyti. Kartą išbandžiau sprogmenų receptą, ir tėvai mane rado gulintį lovoje. Buvau skubiai nuvežtas į Kauno klinikas.
Blizgi prabanga – svetima
– Ar buvo koks nors apibrėžtas etapas, padaręs stiprią teigiamą įtaką jūsų verslui?
– Labai stiprus postūmis buvo išmaniųjų telefonų iPhone atsiradimas. Mobiliosios aplikacijos, ties kuriomis koncentravosi „GetJar“, iki iPhone atsiradimo buvo beveik nežinomos, jos buvo laikomos beveik nesuprantamu dalyku. Po iPhone atsiradimo buvo mestas milijardas dolerių į rinkodarą: paprastam žmogui labai greitai buvo paaiškinta, kas yra aplikacijos, kokia jų nauda, kaip jas galima atsisiųsti į savo mobilųjį telefoną. Buvo sukurta labai didelė verslo niša. Mūsų augimas po iPhone atsiradimo padvigubėjo.
– Jus asmeniškai pakvietė į pasaulio ekonomikos forumą Davose, kur susirenka ne tik didžiausi verslo autoritetai, bet ir įtakingiausių valstybių vadovai. Mūsų šalies vadovai kvietimo į šį forumą nesulaukia jau kelerius metus. Ar tokie pripažinimo ženklai nesukelia pagundos susireikšminti, pasiduoti puikybei?
– Apie puikybę aš turiu savo teoriją, kurią susidariau stebėdamas žmones. Puikybės išvestinės yra blizgesys, įmantrūs automobiliai, drabužiai ir panašūs dalykai. Pagal prigimtį kiekvienam žmogui būdinga ieškoti saviraiškos būdų, kurie leistų pasiekti pripažinimą – tiek vidinį, tiek išorinį, socialinį. Toks siekis yra užkoduotas instinktuose. Ir tai, manau, gerai, nes verčia žmogų daryti kažką daugiau, nei sėdėti. Yra žmonių, kurie pripažinimo poreikį patenkina profesinėje veikloje ar kurdami meno kūrinius. Esu pastebėjęs, kad žmonės, kurie savo saviraiškos poreikį realizuoja rimtais, atsakingais užsiėmimais, neturi siekio išsiskirti blizgesiu kitose srityse, nes saviraiškos troškimą jie jau yra patenkinę. Jei matai, kad žmogus didžiuojasi, puikuojasi automobiliu ar drabužiais, tai rodo, kad to žmogaus dvasinis lygis yra gana plokščias. Manau, kad žmogus pasirenka puikavimąsi aukščiausiu jam prieinamu lygiu.
Turėjo naivių įsitikinimų
– Kokie žmonės, mokslai, patirtis formavo jūsų pasaulėžiūrą?
– Mano nuomone, knygos, mokyklos, universitetai duoda pusę išminties, o visa kita surandi pats. Ar daug žinome protingų žmonių, kurie būtų susisteminę, sudokumentavę savo patirtį ir išsamiai ją pateikę mums? Mano galva, didžioji dalis patirties ateina stebint gyvenimą, žmonių elgesį. Ypač daug duoda bendravimas su įdomiais žmonėmis. Bendraujant vyksta keitimasis patirtimi, mintimis, tad kuo dažniau bendrauji su protingais žmonėmis, tuo daugiau įsisavini vertingų minčių ir tobulėji.
– Su kokiais žmonėmis dažniau tenka bendrauti – su įdomiais ar atvirkščiai?
– Vengiu skirstyti žmones į įdomius ir neįdomius. Anksčiau naiviai tikėjau, kad žmogus yra racionali būtybė, kuri, priimdama sprendimus, vadovaujasi protu, logika, mąstymu. Vėliau suvokiau, kad žmonės dažniausiai nesielgia racionaliai. Supratau: gyvenime ir versle vadovautis prielaida, kad kitas žmogus elgsis racionaliai, minimaliai yra naivu, maksimaliai – pavojinga. Suvokiau, kad žmonės elgiasi ne pagal logikos dėsnius. Ir tai, beje, yra gerai, nes taip žmonės nepatenka į loginius spąstus. Net pasakose sakoma: elkis taip, kaip pataria širdis.
Išmanioji intuicija
– Įsivaizdavau, kad gyvenate ir savo planus kuriate remdamasis racionaliomis įžvalgomis.
– Esu įsitikinęs, kad improvizacija yra stipresnis verslo įrankis nei planavimas. Nemanau, kad žmogus logiškai, racionaliai gali numatyti, kaip klostysis aplinkybės. Šachmatai turi 64 vadinamąsias ląsteles ir 32 figūras. Skaičiai labai konkretūs ir tikrai nedideli. Norint numatyti, kokios kombinacijos gali vykti po trijų, keturių ėjimų, šachmatų žaidimą reikia studijuoti apie 10 metų, nes yra milijonai variantų. Tik maždaug po 10 metų įmanoma pasakyti, kas gali vykti toje lentoje po kelių ėjimų. O gyvenimas už šachmatų lentą milijonus kartų įvairesnis: vietoj 64 ląstelių bus milijonai, vietoj 32 figūrų – dešimtys tūkstančių. Be to, nuolat keičiasi žaidimo taisyklės. Tad kyla klausimas: jei šachmatuose negalima numatyti keleto ėjimų į priekį, kaip būtų įmanoma tuos ėjimus numatyti gyvenime? Darau išvadą, kad atskiro žmogaus protas ir jo sukaupta informacija yra tiek statistiškai nereikšminga, kad ambicijos sveiku protu numatyti, kaip plėsis verslas, industrija, visuomenė, politika, yra nerealios. Tiesiog žmogui tai nėra duota.
– O kas tuomet duota, norint susikurti sėkmingą gyvenimo strategiją?
– Žmogui genetiškai duoti labai išmanūs įrankiai – instinktas ir intuicija. Intuicija – tai informacijos apdorojimas pasąmonės lygmenyje ir atsakymo pateikimas ne protui, bet jausmams. Kai keliauji per mišką, neskaičiuoji savo judėjimo kampo, nuolat nemąstai, kaip elgtis, kad nesusibraižytum į šakas, neįkristum į griovį, neatsitrenktum į medį. Eidamas neanalizuoji savo raumenų įtempimo, negalvoji, kaip pasukti pėdą, kaip palenkti galvą. Nes jei bandytum galvoti apie kiekvieną įmanomą judesį, nulūžtum kaip perkrautas kompiuteris. Ačiū Dievui, yra toks mechanizmas kaip pasąmoningas mąstymas, kuris leidžia apdoroti labai didelį kiekį informacijos ir išspjauna sprendimą per jausmus. Tačiau intuicija turi trūkumą – jos sprendimas yra apytikslis. Tai nebus atsakymas, kaip dukart du yra keturi. Bet maždaug toks – mažiau negu dešimt. Tam tikra paklaida yra ta kaina, kurią sumokame už daug didesnio kiekio informacijos apdorojimą.
Sėkmė – nenuspėjama
– Minėjote, kad žmonės nelinkę elgtis racionaliai. Didžiules verslo kompanijas valdantys vadovai, su kuriais jums tenka bendrauti, turbūt yra racionalūs?
– Ne kartą įsitikinau, kad tokius žmonių veiksmus sunku prognozuoti. Dažnai tenka dirbti su mobiliųjų technologijų operatoriais. Pavyzdžiui, prieš pateikdamas savo verslo pasiūlymą dviem didžiausiems operatoriams, darau prielaidą, kad milijardines apyvartas turinčiai kompanijai turi vadovauti patyręs ir protingas žmogus. Bet dažnai būna, kad paklausus vieno kokio nors principinio klausimo, iš dviejų labai panašiomis sąlygomis dirbančių vadovų sulauki visiškai skirtingo požiūrio. Pavyzdžiui, prieš keletą metų klausdavau, ar mobiliosios aplikacijos yra sveika jūsų verslui, ar ne. Ir gaudavau du visiškai priešingus atsakymus. Tenka daryti išvadą, kad sprendimo kokybės garantija – panašiai, kaip metant monetą. Manau, kad elgtis racionaliai, planuotai nėra taip efektyvu, kaip remiantis intuicija ir instinktu.
– Išeitų, kad neįmanoma suplanuoti ir verslo sėkmės?
– Manau, kad 90 proc. dalykų, kurie atsitinka gyvenime, dažnai nepriklauso nuo mūsų pastangų. Su tuo reikia susitaikyti ir labai aiškiai tai suprasti. Sėkmę lemia susiklosčiusios aplinkybės, kurių didžiajai daliai tu neturi jokios įtakos. Kartais susiklosto taip, kad atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu laiku su reikiamu produktu ir su tinkamu kolektyvu.
Aišku, gyvenime egzistuoja sėkmės tikimybės, kurias galima maksimalizuoti. Tai galima palyginti su žvejyba: jei nori pagauti karpį, negaudai jo vonioje, bet eini prie ežero, kur tikiesi esant žuvų. Užmeti meškerę ir tuomet jau daug kas fortūnos rankose – karpis arba praris jauką, arba praplauks pro šalį.
Apie sviesto pakaitalus
– Ar teko mokytis iš savo klaidų?
– Kai supranti, kad apie 90 proc. sėkmės priklauso ne nuo paties tavęs, bet nuo aplinkybių, kurioms tu pats negali daryti įtakos, pradedi kitaip žiūrėti į nesėkmę – nebesuvoki jos kaip kracho ar įrodymo, kad tu nieko nesugebi ar panašiai. Čia kaip ruletėje. Jei žaisdamas ruletę nepataikai pastatyti, to nepriimi kaip katastrofos, bet žiūri kaip į visiškai natūralų, suprantamą dalyką. Panašiai ir su verslu: turėjau nemažai projektų, kurie neišgyveno. Netikiu, kad žmogus iš karto gali numatyti sėkmę – visada atsiras nežinomų faktorių.
– Ar verslo sėkmė gali būti susijusi su verslo sąžiningumu?
– Kiekvienas verslininkas turi pasirinkimą elgtis sąžiningai arba ne. Žmonės dažnai yra linkę siekti trumpalaikės naudos, ir tai dažnai susiję su nesąžiningu verslu. Kitokiam požiūriui reikia patirties ir išminties. Paprastas pavyzdys. Tortą galima pagaminti labai nekokybišką, iš labai pigių medžiagų: vietoj sviesto naudoti pakaitalus ir pan. Trumpalaikė nauda bus, bet ilgalaikės naudos nebus, nes paragavęs nekokybiško torto, pirkėjas nebesugrįš. Kitas būdas – gaminti tortą iš aukštos kokybės, bet gerokai brangesnių medžiagų. Pagaminimas bus daug brangesnis, o pelnas – mažesnis. Kokybiško torto gamintojas uždirbs litą, o nekokybiško – 20 litų. Bet atsiras ilgalaikės naudos perspektyva. Jei pirkėjas supranta, kad tavo tortas yra skanesnis, kokybiškesnis, tai tą litą kokybiško torto gamintojas gaus visą savo gyvenimą, ir ilgainiui tas pelnas bus didesnis už trumpalaikę naudą.
Arūnas DAMBRAUSKAS
