Vismantas Žuklevičius
Valdžios ketinimai didinti alkoholio akcizus suduotų skaudų smūgį šalies alkoholio pramonei, ypač alaus, kurio visas gamybai naudojamas žaliavas išaugina Lietuvos žemdirbiai. Automobilių apmokestinimas paliestų bene visus valstybės namų ūkius. O štai produktų, kuriuose yra daug riebalų, cukraus ar druskų, apmokestinimas ne tik niekam nekliūtų, bet ir skatintų Lietuvos visuomenę rinktis sveikesnį maistą.
Alternatyva automobilių mokesčiui
Vilnietis Christianas Konpanas „Valstiečių laikraščiui“ atviravo negalįs gyventi be saldumynų ir populiariosios kokakolos. Pasak vaikino, rinktis gaiviuosius gėrimus, kuriuose yra daug cukraus, skatina ir palyginti maža jų kaina: mat net paprastas mineralinis vanduo neretai būna brangesnis už limonadą.
Vaikinui porino ir alytiškė Laura Batėnaitė: „Esant tokiam intensyviam gyvenimo ritmui dažnai nelieka laiko net normaliai pavalgyti. Tada ir gelbsti kebabas, pica ar kitas „šlamštamaistis“. Tačiau baisiausia, kai matau nutukusius vaikus, iš peties kertančius gigantiškus sumuštinius ir maukiančius kokakolą.“ Abu pašnekovai tikino, kad lietuviai nesveiko maisto (tarp jaunimo populiarus angliškas terminas „fast food“ – red. past.) vartotų mažiau, jei jis būtų brangesnis, o vaikams sunkiau prieinamas.
Gali būti taip, kad pigiu ir nesveiku maistu „džiaugsimės“ neilgai, mat opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai priklausantis Seimo narys Kęstutis Masiulis paprašė Seimo valdybos iš visų partijų sudaryti darbo grupę, kuri parengtų įstatymo pataisas dėl papildomo nesveiko maisto – traškučių, limonado ir energinių gėrimų – apmokestinimo. Tada esą nereikėtų automobilio mokesčio.
K.Masiulio teigimu, apmokestinus nesveiką maistą, būtų galima atsisakyti idėjos įvesti automobilių mokestį. „Seimas turėtų pateikti alternatyvą Vyriausybės planams apmokestinti automobilius. Transporto priemonių mokestis yra socialiai neteisingas, nes jį įvedus būtų labiausiai nuskriausti mažas pajamas gaunantys žmonės, todėl visuomenė jį vertina labai neigiamai. Automobiliai žmonėms reikalingi kaip susisiekimo, darbo ir laisvalaikio priemonė. Tai nėra prabangos prekė, todėl jos apmokestinimas yra paprastas lupikavimas. Ar išmokėjus kompensacijas toks mokestis būtų atšauktas? Tikrai ne“, – piktinosi K.Masiulis.
Diabeto grėsmė
Pasak į kovą su tunkančia visuomene kylančio seimūno, visiškai kitoks yra nesveiko maisto mokestis. „Jei žmonės nenorės jo mokėti, nepirks tokio maisto, o iš to laimėtų ir patys žmonės, ir sveikatos apsaugos sistema. Užtektų 25 centais apmokestinti pakelį traškučių, butelį limonado ir skardinę energinio gėrimo, kad galima būtų tikėtis apie 71 mln. litų, kurių pakaktų kompensuoti pensijas šiais metais“, – optimistiniais skaičiavimais dalijosi K.Masiulis.
Parlamentaras teigė, kad politikai, būdami opozicijoje, kritikuoja, o tapę valdančiaisiais siūlo įvesti šį mokestį. Pasak jo, kasmet Lietuvoje suvalgoma apie 40 mln. pakelių bulvių traškučių, išgeriama apie 5,5 mln. litrų energinių gėrimų. Per 10 metų limonado vartojimas Lietuvoje išaugo šimtu milijonų litrų – nuo 117 iki 217 mln. litrų. Net 68 proc. jį suvartojančiųjų yra paaugliai. Ne veltui sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pirmadienį džiaugsmingai įvertino idėją papildomai apmokestinti kai kuriuos produktus.
„Visuomenės sveikatos požiūriu pasiūlymas rimtas ir svarstytinas“, – sakė V.Andriukaitis. Pasak jo, E maisto priedų, įvairių riebiųjų rūgščių, aliejų ir kitų sveikatai kenkiančių produktų vartojimo ribojimas suprantamas: mat Amerikoje ir daugelyje ES šalių yra labai daug nutukusių žmonių, kurie ypač mėgsta greitą maistą. Sveikatos apsaugos ministro teigimu, Lietuvoje taip pat daugėja nutukusiųjų, tarp kurių yra nemažai paauglių bei vaikų. Jie dažniau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ar vėžiu.
Neleidžia ES reglamentai?
Finansų ministras Remigijus Šimašius įsitikinęs, kad toks mokestis nebūtų protingas. „Neįmanoma papildomai apmokestinti nesveiko maisto, nes to neleidžia ES reglamentai“, – teigė jis. Pasak R.Šimašiaus, tokių produktų prieinamumą galima riboti kitomis priemonėmis. „Gaila, bet mes to (apmokestinti tam tikrus produktus – red. past.) padaryti negalime. ES susitarimuose griežtai nurodytas sąrašas prekių, kurioms galima taikyti akcizus, – sakė finansų ministras. – Tas sąrašas yra griežtai ribojamas.“
Nesveiko maisto prieinamumą paaugliams, pasak jo, galima riboti, uždraudžiant juo prekiauti mokyklose. „Tai galima reguliuoti administracinėmis priemonėmis, nustatant, ką mokyklose galima pardavinėti, kas turėtų būti maisto aparatuose, kokiu atstumu iki mokyklų toks maistas gali būti parduodamas“, – aiškino finansų ministras.
„Mėsainių“ įstatymas
Tačiau R.Šimašiaus šnekas apie menkas tokio mokesčio įvedimo galimybes paneigia Vengrijos pavyzdys. Šalyje, kurioje yra 10 mln. gyventojų, ypač mėgstami desertai, dažnas desertas papuošiamas storu karamelės sluoksniu. Tradiciniai vengrų kepiniai neįsivaizduojami be kiaulienos ir žąsienos riebalų, riebios šoninės. Beveik 19 proc. vengrų yra nutukę. Valstybei tai brangiai kainuoja, nes sveikatos priežiūrai išleidžiama labai daug pinigų.
Po ilgų diskusijų vengrų valdžia įvedė naują mokestį, kuris įsigaliojo dar 2011-ųjų rugsėjo 1-ąją. Vengrai pirmieji Europoje apmokestino mėsainius, traškučius, energinius gėrimus, visame pasaulyje garsiąją kokakolą, įvairius saldumynus bei kitus produktus, kuriuose ypač daug cukraus, riebalų, druskų. Mokestis nėra išimtinai taikomas daugybei tradicinių vengriškų dešrų, pavyzdžiui: saliamiui, kraujinei dešrai, įvairiems lašinių gaminiams.
Kilogramas traškučių čia apmokestintas beveik 3 litų mokesčiu, už mėsainius taip pat tenka mokėti daugiau, tad nauji mokesčiai netrukus buvo praminti „traškučių“ arba „mėsainių“ įstatymu. Pirmaisiais jo galiojimo metais Vengrijos valstybės kasa buvo papildyta solidžiu 74 mln eurų (255,5 mln. litų) indėliu.
Nauju, anuomet karštų diskusijų tarp kitų Europos šalių sukėlusiu mokesčiu Budapeštas tikėjosi pakeisti gyventojų, kurie vartoja daug nesveiko maisto, mitybos įpročius. Dabar jau galima teigti, kad iniciatorių įvestas mokestis pateisino lūkesčius. Vengrijos žiniasklaidoje teigiama, kad gaivaus gėrimo, kuriame yra daug cukraus, butelis tapo brangesnis už sulčių pakelį, tad mokiniai mieliau perka pastarąsias. Mažėja ir bulvių traškučių bei įvairių saldumynų populiarumas tarp jaunimo, nes jie taip pat pabrango.
Latviai ir vėl mus lenkia
Europoje toks mokestis nenaujas. 2011-aisiais panašūs mokesčiai, kaip ir Vengrijoje, buvo priimti Skandinavijos šalyse – Suomijoje ir Danijoje. Pastaroji įvedė vadinamąjį riebalų mokestį. Juo apmokestinti maisto produktai, kuriuose yra daugiau nei 2,3 proc. sočiųjų riebalų, o tai reiškia, kad į „blogąjį“ sąrašą patenka įvairūs mėsos gaminiai, sūris, sviestas, margarinas, ledai, įvairūs greitojo maisto restoranų patiekalai ir kt. Už kiekvieną tokių produktų kilogramą papildomai mokamas 16 kronų (7,4 lito) mokestis. Danijos biudžetas tokiu mokesčiu per metus pasipildo maždaug 690 mln. litų.
Tais pačiais metais konditerijos ir gazuotų gaminių mokestį įvedė ir suomiai. Už kilogramą saldumynų šiauriečiai verslininkai moka vieno euro (3,45 lito), o už litrą gaiviųjų gėrimų – 7,5 eurocentų (26 centų) mokestį. 2012 m. prancūzus nuo nutukimo pradėjo gelbėti ir jų valdžia. Gaivieji gėrimai čia apmokestinti 7 eurocentų (24,2 ct) mokesčiu. Per metus Paryžiuje esanti valstybės kasa pasipildo 280 mln. eurų (966 mln. litų). Kaimyninėje Latvijoje taip pat apmokestinami vaisvandeniai – už 100 litrų gamintojams reikia sumokėti apie 25 litus.
Minėtose šalyse papildomais mokesčiais dažniausiai buvo apmokestinti gaivieji gėrimai, saldainiai, šokoladas, kakavos produktai, traškučiai, ledai bei sūrūs užkandžiai.
Skandinavų ir vengrų pavyzdžiu sužavėtos, nesveiko maisto apmokestinimą svarsto ir kitų Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Belgijos, Airijos ir Rumunijos – valdžios. Diskusijos, ar reikia tokio mokesčio, vyksta ir Italijoje bei JAV. Pastaroji pirmauja pagal nutukusių žmonių skaičių pasaulyje – beveik trečdalis visos Amerikos populiacijos kenčia dėl nutukimo.
Europiečių sveikatos tyrimų duomenimis, Lietuva gerokai lenkia ES pagal nutukusių žmonių skaičių. Antsvorio problemų Lietuvoje turi beveik penktadalis (19,7 proc.) gyventojų. Po mūsų šalies rikiuojasi tik Liuksemburgas (20 proc.), Islandija (20,1 proc.), Malta (22,3 proc.), Airija (23 proc.). Prasčiausia padėtis Didžiojoje Britanijoje. Čia gyvena 24,5 proc. nutukusių žmonių, o ES šalyse – vidutiniškai tik 15,5 proc. Mažiausiai nutukę rumunai (7,9 proc.), šveicarai (8,1 proc.), norvegai (10 proc.) ir švedai (10,2 proc.).
Nesveiki tik energiniai gėrimai
Algirdas Butkevičius, ministras pirmininkas
Akcizu apmokestinti traškučių ir kitų žalingų produktų negalima. Ekspertai ir specialistai yra atlikę tam tikrus tyrimus ir parašę nemažai straipsnių apie energinių gėrimų daromą žalą, ypač jauniems žmonėms. Aš svarstyčiau nebent tų energinių gėrimų, kurie kenkia žmogaus sveikatai, apmokestinimą Tokius gėrimus būtų galima apmokestinti ne akcizu, o kitu mokesčiu. Vis dėlto reikėtų viešai apie tai daugiau kalbėti, o ne vien tik galvoti, kaip įvedus mokesčius išspręsti šias problemas.
Reikia šviesti, o ne mokesčius įvedinėti
Guoda Azguridienė, „Sveiki produktai“ akcininkė, ekonomikos analitikė
Kai valdžia pradeda užsiiminėti socialine inžinerija, gero tikėtis neverta. Stumdo jie skaičiukus – čia 5 procentais padidinsime, kitur sumažinsime... O juk čia svarbūs žmonių gyvenimai! Štai Kanadoje buvo floruojamas vanduo, atseit tai bus naudinga gyventojams, tačiau vėliau paaiškėjo, kad didelis floro kiekis sukelia vėžį. O aliejai? Tai uždraudžiami, tai vėliau jau garbinami.
Tokio mokesčio įvedimas dargi būtų baisus administracinis kišimasis į gamintojų darbą. Juk net jei gamintojas ir gamins sveikus produktus, jam reikės rengti įvairias ataskaitas, patvirtinančias, kad gaminiuose tikrai nėra draudžiamų priedų. Galbūt ir ženklinant produktą reikės pateikti daugiau informacijos. Ne paslaptis, kad šiuo metu panašiai yra ir su ekologine produkcija. Daugelis produktų atitinka ekologiškos prekės standartus, tačiau gamintojas verčiau atsisako tokio vardo vien dėl didelio popierizmo.
Taigi tokia biurokratija kenkia verslui. Be to, nėra tiksliai nustatyta, ką galima vadinti nesveiku maistu. Kas gi yra tas šlamštamaistis? Negerai, kai valdininkai pradeda daktarauti – tuo turi užsiimti medikai, mokytojai. Paaugliui juk didžiausias autoritetas bus tai, ką, pavyzdžiui, pasakys sporto treneris. Pasakys jis kažko negerti ir nevalgyti, jaunimas taip ir darys. Tačiau politikai mano, kad užtenka apmokestinti nesveiką maistą ir jis, tapęs brangesnis, bus mažiau perkamas.
Kaipgi sukontroliuosime vaikus? Iš kur žinosime, kad ne sriubą valgė, o traškučių pakelį sušveitė? Šią problemą spręsti reikia tik švietimu, tačiau ne tokiu, kai biologijos mokytoja nuobodžiai atbumba ir neva perteikia informaciją, o kokybišku, juk kartais užtenka vos 10 minučių, tačiau per jas jaunimas turi būti sudomintas. Dar viena problema ta, kad Lietuvoje viešai nediskutuojama šia tema. Viešojoje erdvėje pasirodo pavienių pasisakymų apie mitybą, ir tiek. Kitose šalyse diskutuojama plačiau, paaugliai dalyvauja tose diskusijose, imliau priima informaciją ir, atsižvelgdami į gerus pavyzdžius, formuojasi mitybos įpročius. To labai trūksta Lietuvoje.
