Kaip pasaulyje, taip ir Lietuvoje – krizė apčiuopė dugną. Tačiau skirtingai nuo pasaulio (jei „pasaulis“ – ne mes, o JAV, Britanija, Prancūzija, Vokietija, dar kelios stambios krizės sukrėstos šalys), mūsų dugnas gan dumblėtas, metų pabaigon ir kitų metų pradžioje dar galime sulaukti tolesnio nedidelio gamybos (taigi - ir pajamų) smukimo. Tiesa, trapus išlieka ir didžiųjų šalių stabilizavimasis.
Kai visa mūsiškė prekių ir paslaugų gamyba šių metų pirmą ketvirtį susitraukė beveik 22 proc., antrą ketvirtį mažėjimo nebeliko – BVP net padidėjo (lyginant su pirmuoju ketvirčiu) 1,8 proc. Trečią ir ketvirtą ketvirtį didėjimo neturėtų būti, bet didelio smukimo – taip pat.
Dugną rodo ir kiti duomenys. Pramonės produkcijos gamyba liepą smuktelėjo (po nedidelio kilimo gegužę ir birželį) 0,2 proc., rugpjūtį dar 2 proc. (pašalinus sezono įtaką – 4,2 proc.). Mažmeninė prekių apyvarta liepą padidėjo 3,1 proc., rugpjūtį smuktelėjo 0,3 proc. Nustojo mažėti importas, svyruoja ties savo „dugnu“ eksportas (gegužę ir birželį jis didėjo, lyginant su ankstesniu mėnesiu, 9 ir 2,6 proc., liepą smuktelėjo 2,1 proc.).
Pramonė, podraug su žemės ūkiu, tiekiančiu žaliavą pramonei, yra mūsų ekonomikos šerdis. Jos lygis dabar (liepos mėnesį), Eurostato duomenimis, yra smukęs, lyginant su apimtimi prieš metus, 14,7 proc. Visiškai tiek pat smuko pramonė visoje Europos Sąjungoje (ES) – 14,8 proc. (euro zonoje – 16 proc., Estijoje – 28,2 proc., Latvijoje – 17,6 proc.).
Tiesiog paradoksas – palyginus su birželiu, rugsėjo mėnesį, viešosios nuomonės tyrimų bendrovės "Baltijos tyrimai“ duomenimis, sumažėjo visų politinio gyvenimo veikėjų reitingai, išskyrus tų, kurie šiandien vairuoja šalies valstybę ir ekonomiką – D.Grybauskaitės, A.Kubiliaus, I.Degutienės bei ramiausio opozicijos nario Č.Juršėno.
Tai rodo, jog dauguma Lietuvos žmonių suvokia padėties rimtumą ir pritaria ekstraordinarinėms priemonėms. Pabrėžtina, kad ši laikysena prisideda prie greitesnio šalies ūkio atsigavimo (pasitikėjimas vyriausybe ir jos stabilumas yra vienas rimčiausių kozirių pasaulio kapitalo rinkose – kuriose mums reikia skolintis ir iš kur norim prisivilioti laisva valia atsikeliantį kapitalą).
Tyli net opozicija. Tik retkarčiais pasigirsta vienas kitas balselis su vis ta pačia melodija – valdžia turi daugiau remti verslą (mažindama mokesčius) ir visus likusius gyventojus (didindama finansinę paramą bedarbiams, teikdama subsidijas darbo vietas kuriančiam verslui ir t.t.). Tai yra, privalo dar daugiau skolintis.
Skolintis dar daugiau, kai jau reikia skolintis niekaip nepašalinamam valstybės biudžeto ir „Sodros“ deficitui dengti bei praeities paskoloms grąžinti ir mokėti už tai lupikiškas palūkanas, reikštų galop realią ilgalaikio ekonomikos destabilizavimo grėsmę (privataus kapitalo rinkoje netrukus nebegautume skolintis net už fantastiškas palūkanas, tektų pereiti į Tarptautinio valiutos fondo (TVF) priežiūrą, litas būtų devalvuotas su dramatiškomis pasekmėmis visiems skolininkams ir tuo atnešta infliacija) ir ateinančios kartos pasmerkimą ilgiau likti dumbliname destabilizuotos ir prasiskolinusios ekonomikos dugne.
Be to, mes (Vyriausybė ir verslas) net ES struktūrinių fondų bei Europos investicijų banko kreditų nesugebame sparčiau įsisavinti.
Tie, kas skolinasi abiem rankom, mums ne pavyzdys. Jų manevro laisvė daug didesnė.
Kodėl? Pirma, jaunos pokomunistinės šalys kol kas tiek nestabilios, turi tokią trumpą politinę ir ekonominę biografiją, tiek priklausomos nuo išorės negandų ir tiek sparčiai didino įsiskolinimą pastaraisiais mėnesiais, kad bet koks tolesnis skolinimosi plėtojimas joms yra pražūtingas, gresia tarptautinių kreditinių įsipareigojimų neįvykdymu (defoltu) ir dėl to ekonominės valdžios perėjimu į TVF rankas.
Antra, net jei tos mažos atviros ekonomikos surizikuotų daugiau ir gautų papildomų (ne tik skoloms grąžinti) eurų ar dolerių injekcijoms į savą ūkį, tos injekcijos grėstų momentaliu „išgaravimu“ į svetimas rinkas, nes ženkli jų dalis pakurstytų importą.
Vasaros pradžioje Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy savo kalboje šalies parlamente kategoriškai pareiškė: „Aš nesiimsiu taupymo politikos, nes taupymo politika visada sužlugdavo.“ Taip elgiasi (tik ne taip kategoriškai kalba) ir JAV prezidentas B.Obama, Britanijos vyriausybė. Prancūzijos biudžeto deficitas 2008 m. siekė 3,4 proc. BVP; šįmet bus netoli 5 proc. Panašiai ir JAV. Tačiau jų ekonomikos šįmet susitrauks septynis kartus mažiau nei mūsiškė (naujausia TVF prognozė: JAV ūkis smuks 2,7 proc., Prancūzijos – 2,4 proc.). Tuo tarpu mes jau be jokių finansinių iniciatyvų šiais ir kitais metais turėsim 8-9 proc. BVP dydžio biudžeto deficitą ir būsim surakinti būtinybės jį dengti lėšomis, skolinamomis iš mumis nepasitikinčių bankų ir kitų finansinių tūzų.
Globalinė ekonominė krizė ir jos išreikalautos mūsų ekonominės politikos priemonės reiškia labai didelius sunkumus daugumai Lietuvos žmonių ir nepatogumus likusiems.
Paguoda atsiranda tik žiūrint į artimąją ateitį.
Veikiausia bus taip, kad ištverdami dabartinius ir žiemą dar padidėsiančius sunkumus išsaugosime nacionalinę ekonomiką šuolio ar bent greito atsigavimo parengtyje. Kitaip tariant, jei išliks stabilus lito kursas, jei susibalansuos (kaip kad dabar jau yra) einamoji sąskaita (tai reiškia, kad iš mokėjimų balanso pusės nebus spaudimo skolintis užsienio valiutos), jei nesukils infliacija (čia irgi padangė giedrėja – jau vien dėl atlyginimų mažėjimo), jei suvaldysim viešųjų finansų deficitą - tai mūsų ekonomika išliks gyvybinga. Ji liks mažesnė, susitraukusi iki 2006 metų lygio, pilna nukentėjusių ir nesyk pasipiktinusių žmonių, bet – gyva, stabili, išsaugojusi savo proporcingumą, tebelaikanti gyvais, nesubyrėjusiais, visus ūkio sektorius, nuo žemės ūkio iki bankų ir universitetų.
Tai ne šiaip mūsų viltis. Tai turi būti ir mūsų tikslas nepaprastuoju ekonominės krizės metu. Išsaugoję nacionalinės ekonomikos gyvybingumą, jos „stangrumą“, užsitikrinsime tai, kad krizei nusigaluojant būsime anaiptol ne paskutiniai, kurių ekonomika žengs į priekį.
