Gruzijos kelias gerovės link – pavyzdys Lietuvai

Iki 2003 metų Rožių revoliucijos Gruzija buvo viena iš tipinių NVS valstybių, pasižyminti didele biurokratija ir nenugalima korupcija, merdinčia ekonomika, dideliu nedarbu, mažu tiesioginių investicijų srautu bei neproduktyvia ekonomikos struktūra.

Šalis taip pat kentėjo nuo didelės emigracijos bei aukšto nusikalstamumo lygio. Dideli mokesčiai ir painus jų mokėjimas bei administravimas lėmė prastą mokesčių surinkimą, kuris valstybei neleisdavo tinkamai pasirūpinti net būtiniausia infrastruktūra (kasdieniai elektros tiekimo pertrūkiai sostinėje būdavo įprastas dalykas).  

Viskas iš esmės pasikeitė po Rožių revoliucijos M.Saakašviliui pasukus šalies orientaciją į Vakarus bei pradėjus drąsias reformas šalies viduje, paremtas laisvos rinkos principais. Atliekami veiksmai demonstruoja itin liberalų („laissez faire“) Gruzijos valdžios požiūrį, jog šalies gerovę turi kurti ne valdžia, o verslas ir tik verslas su šalies piliečiais. Visos reformos buvo nukreiptos valstybės įtakos ekonomikai ir verslo reguliavimo mažinimui.

Rezultatas

Atlikus liberaliąsias reformas, rezultatų ilgai laukti neteko. Užsienio investicijos pradėjo plūsti į Gruziją. 2007 metais jos siekė 2,3 mlrd. dolerių (23 proc. nuo BVP), o 2008 m. 2,15 mlrd. dolerių (17 proc. BVP). Pagal užsienio investicijų santykį su BVP Gruzija 2007-2008 metais užėmė pirmą vietą pasaulyje. Vidutinis realaus BVP augimo tempas 2004-2008 metais siekė 9 proc., darbo užmokesčio – dar didesnis. Per metus šalyje yra užregistruojama daugiau nei po 50 tūkstančių naujų įmonių (Gruzijoje įmonės registracija užtrunka vos kelias valandas). Pagal naujai užregistruotų įmonių skaičių tūkstančiui gyventojų Gruzija užima pirmą vietą pasaulyje. Nieko keisto, jog Gruzija pasaulio banko sudaromame Doing business sąraše pakilo į 11 vietą iš 100-osios 2006 m. Tokie rezultatai tik dar labiau skatina teigiamas spekuliacijas spaudoje ir (užsienio) investuotojų tarpe, kai lietuviams tenka raudonuoti dėl kritimo iš 15-tosios į 26-tąją vietą minėtuoju laikotarpiu. Pažvelkime, kas lėmė tokius drastiškus, tačiau labai skirtus pokyčius abiejose valstybėse.

Biurokratija

Biurokratijos aparatas buvo ženkliai sumažintas – viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius nurėžtas per pusę! (Lietuvoje valdininkų skaičius pastaruosius ketverius metus nuosekliai augo mažėjant gyventojų skaičiui). Įvairių leidimų ir licencijų, reguliuojančių ekonominė veiklą, skaičius krito nuo daugiau nei devynių šimtų iki mažiau nei šimto penkiasdešimties. Tokiose srityse, kaip pvz. statyba, kur leidimų išdavimas yra neišvengiama procedūra, sukurtas „vieno langelio“ principas, neleidžiantis dokumentas „užstrigti stalčiuose“. Be to, įvestas principas - „tylėjimas yra sutikimas“, kuris nustatė griežtus terminus valstybės tarnautojams atsakyti į gyventojų ar kompanijų kreipimąsi, tad jeigu oficialus atsakymas per numatytą terminą nėra gaunamas, leidimas, sertifikatas ar licencija yra automatiškai išduodama. Pavyzdžiui statybų leidimų atveju šis terminas yra 30 dienų, tad turėdama palankius įstatymus, Gruzija Pasaulio banko sudaromuose šalių reitinguose pagal statybos leidimų išdavimo procedūros paprastumą užimą 10 vietą. Kad biurokratija buvo pažabota ne tik teoriškai, bet ir praktiškai įrodo „Pasaulio ekonominio forumo“ atlikta naujausia apklausa apie trukdžius verslui, parodžiusi, jog valdžios biurokratiją kaip problematiškiausią faktorių įvardija 5,9 proc. verslininkų. Lietuvoje taip teigiančių yra net 14,1 proc.

Mokesčiai

Po Rožių revoliucijos iš esmės buvo reformuota mokesčių sistema. Vietoje šalyje galiojusių 21 rūšies mokesčių 2004 metais, šiuo metu liko vos penki pagrindiniai, kurie ilgainiui netgi buvo mažinami. Tai 18 proc. PVM mokestis, 15 proc. pelno mokestis, 20 proc. gyventojų pajamų mokestis, 1 proc. nekilnojamo turto mokestis, taip pat akcizas kurui, tabakui bei alkoholiui. Po minėtos reformos mokesčių surinkimas per ketverius metus išaugo 400 proc. šaliai puikiai išnaudojant Lafero kreivę (kreivė parodo įplaukų į biudžetą priklausomybę nuo mokesčių tarifų). Valstybės skola tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo nuo 56 iki 21 proc. lyginant su BVP. Toliaregiškas valstybės požiūris maloniai stebino 2008 metais, kai valdžia, pamačiusi, jog surenkama santykinai per daug mokesčių, priėmė įstatymą, kuris apribojo biudžeto išlaidas iki 25 proc. nuo BVP. Priimtasis įstatymas nurašytas tarsi iš ekonomikos vadovėlio – mokslinės studijos parodė („The Rahn Curve“), jog didžiausias ekonomikos augimas pasiekiamas esant 15-25 proc. biudžeto išlaidų santykiui su BVP. Beje, esant biudžeto pertekliui Gruzijoje, jo perviršis kaupiamas dviejuose valstybiniuose fonduose. Taip pat buvo priimtas įstatymas neleidžiantis šaliai turėti biudžeto deficito, kas, savaime suprantama, valstybę įstato į rėmus gyventi pagal pajamas bei neužkrauna skolų naštos ateinančioms kartoms. Lietuva turėtų pavydėti tokios valdžios ir jos ryžto, nes net ekonominio bumo metais biudžetas nebuvo subalansuotas, o norėdama įtikti rinkėjams ji drastiškai didino išlaidas ir nesukaupė rezervų galimam nuosmukiui. Tačiau bent dalį atsakomybės Lietuvoje turėtų prisiimti ir patys rinkėjai, spaudžiantys valdžią kuo didesnių pajamų iš biudžeto bet kokia forma. Labai gaila, kad didžioji dalis žmonių Lietuvoje nekeičia „Sovietinio“ įsitikinimo, kad valdžia jiems turi „duoti“, o ne sudaryti sąlygas „laisvai veikti“.

Korupcija

„Transperancy international“ atliekamas pasaulio korupcijos tyrimas atskleidžia stebėtinų faktų. 2006 metais korupcijos indekse Lietuva užėmė gana aukštą 46 vietą, Gruzija tebuvo 99. Per dvejus metus Gruzija indekse palypėjo 32 laipteliais, o Lietuva sugebėjo nusmukti per 12! Dar labiau stebinantis rodiklis – per 12 mėnesių kyšį davusių žmonių skaičius, kuris Lietuvoje siekė 30 proc., o Gruzijoje 2 proc. Taip, du! (2 lentelė - korupcija). Pirmiausia tai sumažėjusio reguliavimo pasekmė – esant „vieno langelio“ ir „tylėjimo-sutikimo“ principams net neprireikia kyšių biurokratams. Ne mažiau drastiškai elgtasi ir saugumo srityje. Didžioji dalis policininkų buvo tiesiog atleisti, pakeisti kitais, o jų algos pakeltos smarkiai aukščiau vidutinio uždarbio dydžio. Pačių gruzinų vertinimu tiek politinės partijos, tiek parlamentas, privatus sektorius, valstybės tarnautojai, teismai ir net žiniasklaida yra mažiau korumpuota nei lietuviai mano apie savąsias institucijas („Global corruption barometer 2009“). Net jei tai ne faktai, o tik respondentų nuomonė, Lietuva ir jos piliečių požiūris pasauliui pateikiamas ne iš pačios geriausios pusės. Juolab kad be pačių gyventojų pastangų ir užsidegimo, tokių rezultatų Gruzijoje nebūtų pasiekta.

Darbo santykiai

Darbo santykiai buvo taip liberalizuoti, jog Gruzija pašoko net į penktą vietą Pasaulio banko reitinguose pagal lengvumą įdarbinti ir atleisti žmones (Lietuva tuo tarpu yra 119). Be abejo, kaip ir pridera liberalioje ekonomikoje buvo panaikintas minimalus darbo užmokestis, reguliavimas darbdaviui ir darbuotojui susitarti dėl jų norimo darbo laiko ir sąlygų. Darbo santykių reguliavimą didžiausia problema laiko vos 0,2% verslininkų, Lietuvoje taip manančių – 6,7 proc. Reikėtų pabrėžti, jog toks liberalus darbo santykių reguliavimas nepristabdė darbo užmokesčio augimo, kuris per ketverius metus pakilo 3,5 karto. Kita vertus, visą laikotarpį nedarbo lygis išliko ganėtinai aukštas ir svyravo ties 13 proc. Lietuvoje, kur reguliavimas griežtesnis, darbo užmokesčio prieaugis siekė 2 kartus, tačiau buvo jaučiamas darbo jėgos trūkumas. 

Švietimas


Gruzija taip pat ryžtingai ėmėsi struktūrinių reformų švietimo bei sveikatos apsaugos sektoriuose. Jų esmė – perėjimas nuo tiesioginio institucijų finansavimo prie vartotojų, kurie naudojasi tų institucijų paslaugomis, finansavimu. Taip vartotojai gali rinktis jiems priimtiną paslaugų kokybę teikiančias institucijas. Itin sėkminga buvo švietimo reforma, kuri panaikino tiesioginį valstybės finansavimą mokykloms ir universitetams įdiegiant „krepšelio“ principą, kuris leidžia švietimo sistemai skirtiems pinigams „vaikščioti“ paskui moksleivius ir gerai besimokančius studentus. Siekdamos pritraukti šiuo pinigus, mokyklos bei aukštosios mokyklos pradėjo konkuruoti tarpusavyje. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – dėl atsiradusios konkurencijos tarp valstybinių ir privačių universitetų aukštosios mokyklos pradėjo konsoliduotis, jų skaičius per 4 metus krito perpus, ženkliai išaugo studijų kokybė. Tiesa, studijų kainai tapus realiai t.y. dirbtinai nesubsidijuojamai valstybės, dėl padidėjusios studijų kainos studentų skaičius krito trečdaliu.

Šioje vietoje galima pasidžiaugti, jog šiemet ir Lietuva padarė pirmus ryžtingus žingsnius priimant aukštojo mokslo reformos įstatymą.

Sveikatos apsauga


Panašaus pobūdžio struktūrinė reforma įvyko ir sveikatos apsaugos sektoriuje, kur buvo priimtas sprendimas palaipsniui privatizuoti ligonines ir poliklinikas. Dalis ligoninių perduota privatiems investuotojams už įsipareigojimą pastatyti naujas ligonines miesto pakraščiuose, o ankstesnių ligoninių turėtas patalpas miesto centre buvo paliktos investuotojams nekilnojamo turto projektams vystyti. Taip valstybė nepatirdama didelių sąnaudų  pritraukė reikiamas lėšas modernizuoti sveikatos apsaugos sektorių.

Kadangi Gruzijoje nei dirbantiesiems, nei darbdaviams netaikomas sveikatos draudimo mokestis, tad savaime suprantama, gyventojams mokant už sveikatos apsaugos paslaugos patiems, jie tapo žymiai reiklesni, kas nulėmė išaugusią paslaugų kokybę. Išaugus sveikatos apsaugos paslaugų kainoms, socialiai pažeidžiama gyventojų grupė taip pat nebuvo pamiršta. Maždaug vienam milijonui gyventojų, gyvenančių žemiau santykinės skurdo ribos ir negalintiems užsitikrinti reikiamos medicininės pagalbos, išduodami sveikatos apsaugos talonai, kurie leidžia patenkinti būtinus sveikatos apsaugos poreikius.



Ko pasimokyti gali Lietuva?

Nepaisant visų teigiamų Gruzijos reformų, aukštų pozicijų įvairiuose reitinguose, Lietuvos padėtis yra žymiai tvirtesnė. Lietuvos BVP vienam žmogui tris kartus viršija Gruzijos, darbo užmokestis –taip pat. Mūsų šalis turi NATO užnugarį ir laisvą rinką Europoje, tačiau pokyčiai ir kelerius metus kurtos sąlygos verslui bei gyventojams neprilygsta minėtai Kaukazo šaliai. Aprašytomis reformomis Gruzijoje formuojama savarankiškų, laisvų, už save atsakingų žmonių visuomenė. Lietuvoje gi atvirkščiai – įvairiomis išmokomis, paramomis, lengvatomis, leidimais ar draudimais buvo kuriami išlaikytiniai, reikalaujantys „gauti“, bet neskatinami „duoti“ ir kurti. Pagalius į ratus nuolatos kiša ir biurokratų armija siekianti ne valstybės gerovės, bet savanaudiškų tikslų.

Nepaisant keleto grubių klaidų, išrinktoji valdžia eina teisinga linkme – „Saulėlydžio“ komisija biurokratijai mažinti, biudžeto išlaidų karpymas, sušauktas pasaulio lietuvių ekonomikos forumas, realios pastangos užsienio investuotojams pritraukti itin sveikintinos. Tačiau tobulėti dažnai trukdo pačių piliečių mentalitetas – net ir geriausią reformą ar sveikintiną valdžios iniciatyvą skubama vertinti neigiamai. Dėl neigiamos nuomonės formavimo kalti ir žurnalistai, ieškantys net smulkiausių priekabių, pro akis praleidžiantys teigiamus dalykus ir bene pirmaujantys pasaulyje pagal neigiamų publikacijų apie valdžią santykį su teigiamais. Taigi labiausiai Lietuvai trūksta valdžios ryžto, žurnalistų supratingumo ir žmonių tikėjimo bei palaikymo. Nereiktų pamiršti, jog pesimistiniai lūkesčiai dėl ateities tikrai nepadeda nei išbristi iš krizės, nei sukurti ilgalaikio pamato nuolatiniam ir stabiliam šalies augimui. O pats geriausias metas struktūrinėms reformoms Lietuvoje yra būtent dabar, nes kitaip po metų vėl liūdnai teks pripažinti, kad likome stovėti vietoje.

Tomas Krakauskas, Vaidotas Rūkas