Kad ir kaip norėtųsi pasidžiaugti pirmininkavimo Europos Sąjungos tarybai proga nušveistomis gatvėmis riedančiais oranžiniais dviračiais ar netoli IKEA salono sparnus į dangų keliančiais raudonai baltais „Air Lituanica“ lėktuvais, tenka pripažinti – Vilnius skęsta skolose.
Jei Vilnius būtų ne miestas, o fizinis asmuo – šiuo metu jis negalėtų nė telefono išsimokėtinai pasiimti. Finansų ministerijos tinklalapyje skelbiama statistika rodo, kad šių metų balandį Vilniaus miesto skola siekė 112 proc. pajamų. Ten pat juodu ant balto parašyta, kad Vilniaus savivaldybė šiais metais tikisi sulaukti 564 mln. litų pajamų, o ant kurpos neša 632 mln. siekiančia skolą, kurios dydis kone tris kartus viršija metines Klaipėdos miesto pajamas. Negana to, Vilniaus meras Artūras Zuokas žiniasklaidai jau ne kartą minėjo, kad visų miesto finansinių įsipareigojimų suma viršija milijardą litų.
Kol esami ir buvę miesto vadovai mėto akmenis vieni kitiems į daržą, tikėdamiesi įtikinti rinkėjus oponentų kaltumu, Vilnius kenčia nuo vis didesnį pagreitį įgaunančios investicinių projektų finansavimo trūkumo grėsmės.
Savivaldybių finansinį atsakingumą ribojantys įstatymai numato, kad norint gauti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas skola negali viršyti 75 proc. miesto savarankiškų pajamų. Jei Vilniui galiotų visoms likusioms savivaldybėms taikomi įstatymai – sostinė jau dvejus metus negalėtų vykdyti ES finansuojamų projektų.
Nepasidalija gyventojų pajamų
Vilnius nuo kitų miestų skiriasi ne tik sostinės titulu ir didžiausiu gyventojų skaičiumi – Gedimino sapne užgimęs miestas net 58 proc. surenkamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) grąžina į valstybės biudžetą, sau pasilikdamas vos 42 proc.
Tokią situaciją galima traktuoti kaip tam tikrą duoklę už sostinės titulą, kuris leidžia Vilniui džiaugtis didžiausiais investiciniais srautais bei visa armija viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie, kaip ir visi likę Lietuvos gyventojai, į biudžetą moka GPM.
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) direktoriaus pavaduotojas Rimantas Čapas savaitraščiui „Ekonomika.lt“ pasakojo, kad savivaldybės visoje šalyje kenčia dėl centrinės valdžios nenoro dalytis pajamomis. „Nesipriešinome, kuomet per krizės buvo mažinama savivaldai skiriama lėšų dalis, nes supratome, kad pajamos mažėja visiems, – pasakojo R. Čapas. – Tačiau pradėjus augti iš GPM surinktoms lėšoms, norėtume matyti gerėjantį savivaldybių finansavimą.“
Pašnekovas pridūrė, kad 2012 metais GPM įplaukos didėjo 20 proc., o savivaldybių biudžetai prieaugio nepajuto. „Iš savivaldybių atimama motyvacija didinti užimtumą, mažinti nedarbą, skatinti verslumą ar investicijas, nes bet koks mokesčių prieaugis nuplaukia į nacionalinį biudžetą“, – sakė LSA atstovas.
Savo ruožtu „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė teigė, kad nereikėtų skubėti teigti, esą Vilnius netiesiogiai finansuoja ir kitas šalies savivaldybes. „Visų pirma, reiktų paskaičiuoti, kiek Vilniuje sukuriamo GPM kuria viešasis sektorius, o kiek – privatus, tada būtų aiškiau, ar išvis sostinė yra skriaudžiama“, – teigė analitikė.
V. Klyvienė pridūrė, kad kalbant apie nepriteklių reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didelė viešojo sektoriaus įstaigų koncentracija mieste neabejotinai atneša papildomų pajamų, tačiau nederėtų pamiršti ir papildomų infrastruktūros išlaidų.
Graikiška dilema Vilniuje
Analizuojant miesto skolų statistiką galima pastebėti kelis dėsningumus. Visų pirma, Vilniaus skola tiek dydžiu, tiek santykiu su pajamomis kylą jau dešimtmetį, tad jau kurį laiką buvo aišku, kad miestui vertėtų šiek tiek sumažinti išlaidas.
Įstojus į ES ir atsiradus struktūrinių fondų lėšoms susiklostė dar viena problema – Briuselis nefinansuoja pridėtinės vertės mokesčio (PVM), todėl savivaldybės visoje Lietuvoje brenda į skolas, kad galėtų pasinaudoti ES fondų nauda. Vis dėlto Vilniaus skolos kontekste ši įsipareigojimų dalis sudaro vos trečdalį visos skolos, tad net atmetę investicinius ES projektus turėtume oficialią pusę milijardo litų siekiančią skolą.
Banko „Nordea“ ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, Vilniaus situacija kiek primena santykį tarp Graikijos ir likusių euro zonos valstybių. „Miestui tenkantį GPM dydį nustato centrinė valdžia, todėl vystosi situacija, kuomet miesto skola iš esmės tampa nacionalinės reikšmės – savivaldybė mano, kad ištikus sunkumams miestą gelbės Vyriausybė, o ši teigia, kad įsiskolinimai – miesto valdymo problema“, – pasakojo Ž. Mauricas.
Kaip ir Graikijoje, kuomet į viešumą iškilus šalies skolos mastui buvo tikimasi euro zonos šalių pagalbos, taip ir Vilniuje tikimasi, kad pagalbos ranką išties Vyriausybė. Įdomiausia, kad Europos gelbėjama Graikija, kad ir milžiniška kaina, tačiau įrodė savo: Briuselis mokėjo, moka ir, tikėtina, dar ilgai mokės graikų skolas ir rems šalį finansiškai. Vis dėlto abejotina, ar toks kelias turėtų būti siekiamybė ant kojų besistojančios Lietuvos sostinei.
Paklaustas, kaip vertina faktą, kad sostinė turi galimybę skolintis daugiau nei kitos šalies savivaldybės, R. Čapas atsakė, kad situaciją galima vertinti kaip reakciją į realybę. „Jei Vilniui būtų nurėžtos skolos „lubos“, miestas negalėtų net refinansuoti savo paskolų. Per krizę palūkanos buvo ypač didelės, todėl logiška, kad joms sumažėjus įsiskolinimai pakeisti kitais – su mažesnėmis palūkanomis“, – pasakojo R. Čapas.
Vargšas su auksiniais batais
Vilniaus skolų galvosūkyje labiausiai akis rėžia tai, kad miestas nė neplanuoja stabdyti išlaidų upių. Nors kiekvienam gyventojui smagu matyti pamažu atsinaujinančius parkus ir plėtrą skatinančius projektus, susidaro įspūdis, kad sostinės kišenės neturi dugno.
V. Klyvienė pastebėjo, kad dėl miesto finansų tvarkymo kartais sunku įžvelgti nuoseklumą. „Gal skolos susidaro dėl prasto tvarkymosi su finansais, o ne mažos GPM dalies? Keista, kad su didžiulėmis skolomis plėtojami milijoninės vertės oro linijų projektai socialiai jautrioms grupėms, – „Ekonomika.lt“ sakė analitikė. – Juk patirtis su oro linijomis rodo, kad jų likimas nėra garantuotas, o dabartinis planas patenkina nedidelės grupės žmonių poreikį.“
Savo ruožtu Ž. Mauricas teigė įžvelgiantis sisteminę problemą dėl GPM dydžio nustatymo. „Problema, kad ne miestas, o centrinė valdžia nustato, kam ir kiek šio mokesčio atiteks. Išeina keistoka situaciją, kuomet Vilniui leidžiama daugiau skolintis ir taip kompensuoti negauto mokesčio dalį“, – teigė ekonomistas.
Pašnekovas pridūrė, kad blogiausia didelės skolos pasekmė – stringantys investiciniai projektai.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad miesto vadovai, užuot kalbėję apie taupymo būdus, ieško papildomų pajamų šaltinių centrinės valdžios sąskaita. Panašu, kad kol savivaldybės skola degina miesto finansines ataskaitas, esami ir buvę vadovai kovoja gaisro akivaizdoje.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas teigia, kad daugumos projektų imamasi vien dėl to, kad už juos savivaldybės neprivalo mokėti visos sumos. Tokio žiūrėjimo pro pirštus turi būti mažiau, savivaldybės skola niekur nedings: net jei didžiąją dalį finansuos ES, viską reikia atidžiai įvertinti.
Artūras Zuokas, Vilniaus miesto mero Artūro Zuoko nuomone atsiranda galimybė išspręsti finansavimo problemas ilgam laikui – bankai jau kreipiasi dėl konsoliduotos paskolos konkurso, todėl mes būtume pajėgūs susitvarkyti 10–15 metų finansus. Kalba galėtų eiti apie 600–800 mln. litų paskolų refinansavimą.
Tuo tarpu Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas Rimanas Čapas sako: „Vien savivaldos dėl skolų nekaltinčiau, nes lėšas visada galima naudoti dar efektyviau. Manau, tai, jog A. Butkevičius pripažino Vilniaus skolų problemą, reiškia, kad centrinė valdžia supranta egzistuojančią problematiką“.
Vilius Petkauskas
