Kaukazo belaisvė, bet savo noru... Tokioje situacijoje atsidūrė penkerius metus Gruzijoje gyvenanti lietuvė Rasa Kuzmaitė. Moteris pati save „įkalino“ kaukazietiškame rojaus kampelyje.
Tvirčiau atsistoti ant kojų svečioje šalyje merginai pavyko priėmus naują iššūkį – kartu su dviem lietuviais lygiai prieš metus nuspręsta įkurti kelionių agentūrą. R. Kuzmaitė papasakojo apie įgytą verslo patirtį, sunkumus su kuriais teko susidurti, ir šiltą gruziniško gyvenimo kasdienybę.
– Kaip kilo mintis kurti turizmo verslą Gruzijoje? – balsas.lt pasiteiravo R. Kuzmaitės.
– Mintis įkurti kelionių agentūrą Gruzijoje kilo mano dabartiniams kolegoms Dariui Adomaičiui ir Valdui Ruščiauskui. Porą kartų apsilankę Gruzijoje jiedu pamilo šią šalį. Tuomet jau ketverius metus gyvenau Tbilisyje ir pati ieškojau progų grįžti į turizmo sritį.
Prieš išvykdama į Gruziją Lietuvoje dirbau turizmo srityje. Per laimingą sutapimą ir įsikišus bendrai draugei susipažinau su Dariumi ir Valdu, o 2012-ųjų pavasarį oficialiai įsteigėme kelionių agentūrą „Ugo Travel“.
– Kokių sunkumų patyrėte kurdami verslą kitoje šalyje?
– Gruzijoje įkurti nuosavą verslą yra paprasčiau nei Lietuvoje. Čia nėra tiek biurokratijos, o kainuoja žymiai mažiau laiko ir pinigų. Gruzijoje nereikia įstatinio kapitalo, išlaidas sudaro vienintelis mokestis Registrų centrui – 106 lariai (apie 170 litų).
Taip pat nedidelę sumą teko skirti pasų vertimui ir jų patvirtinimui notarų biure bei banko sąskaitos atidarymui. Laiko užima tik pusdienį, nereikia rašyti įstatų, Registrų centras turi jų šablonus, į kuriuos tik įrašomi reikiami rekvizitai. Kitą dieną internetinėje duomenų bazėje gauni atsakymą apie įmonės įregistravimą. Buhalterija taip pat supaprastinta, nes visi dokumentai ir sąskaitos gaunami tiesiai į elektroninę paskyrą, prie kurios prisijungi su savo slaptažodžiu.
Stengiamės turistus perspėti, kad Gruzijoje neieškotų europietiškos tvarkos. Dauguma viešbučių čia neturi oficialaus žvaigždučių įvertinimo, keliai daug kur irgi dar nesutvarkyti (palyginti su tuo, kas buvo prieš 4–5 metus, progresas yra akivaizdus).
Atvykti į Gruziją kviečiame tuos, kuriems svarbu susipažinti su šalies kultūra, išvysti nuostabią gamtą, patirti gruzinų svetingumą, paragauti unikalių gruziniškos virtuvės patiekalų ir, žinoma, vyno.
Dar viena verslo kliūtis – gana brangūs skrydžiai, gerokai padidinantys bendrą kelionės paketo kainą. Be to, pati Gruziją nėra pigi šalis. Daugelis lietuvių nustemba – ne tokios čia ir mažos kainos, mat jiems atrodydavo, kad Gruzijoje turėtų būti pigiau nei Lietuvoje.
– Prisiminkite verslo pradžią. Kokie buvo pirmi žingsniai?
– Pradžia, manyčiau, buvo nebloga. Priėmėme keletą turistų grupių, taip pat nemažai pavienių keliautojų. Tiesa, kol kas daugiausia tik iš Lietuvos, nes turėjome kontaktų, sukūrėme interneto puslapį, kuriame informacija buvo pateikta ir angliškai, ir lietuviškai.
Kolegos Darius ir Valdas gyvena Lietuvoje, tad jie ieško kontakto su lietuvių kelionių organizatoriais, pristato mūsų įmonę ir siūlomas paslaugas. Žiemą populiariname slidinėjimą Gruzijos kurortuose, taip pat siūlome išskirtinį produktą – heliskiing‘ą (slidinėjimą snieglente ar slidėmis sniegu padengtose vietovėse aukštai kalnuose, kuriose nėra specialiai įrengtų slidinėjimo trasų).
Rudenį kviečiame tapti vynuogių derliaus nuėmimo ir vyno gaminimo šventės dalyviais, o pavasarį ir vasarą pažinti Gruziją, jos kultūrą, gamtą ir žmones.
Nuo šių metų sausio 10 d. įsigaliojus beviziam režimui tarp Europos Sąjungos šalių ir Armėnijos pasiūlėme jungtinį turą Gruzija–Armėnija, taip pat esame parengę trijų Kaukazo šalių – Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos programą.
Dabar intensyviai dalyvaujame tarptautinėse parodose ir ieškome partnerių kitose šalyse. Nuo rudens pradėjome vystyti išvažiuojamąjį turizmą ir siūlyti poilsines bei pažintines keliones gruzinams.
– Koks buvo gruzinų požiūris į verslą kuriančius lietuvius?
– Gruzinų požiūris ir į turistus, ir į gyvenančius bei čia dirbančius užsieniečius yra teigiamas. Bent jau asmeniškai esu susidūrusi tik su geru ir džiugiu požiūriu. Ypač jie myli lietuvius. Greičiausia ne vienas yra girdėjęs, kad gruzinai mus vadina broliais.
Aš ne kartą esu pajutusi jų džiaugsmą, o kartu ir nuostabą, kad man čia gera gyventi. Nors mano gimtoji šalis yra Europos Sąjungos narė.
– Kokios tolesnės turizmo verslo plėtros galimybės?
– Kaip jau minėjau, planuojame plėsti užsienio partnerių ratą, nuolat atnaujinti programas, ruošti savus lietuviškai kalbančius gidus. Taip pat bendradarbiaudami su vyriausybinėmis institucijomis ir viena lietuviška kompanija siekiame plėtoti agroturizmo projektą Gruzijoje.
Norime keliautojams pasiūlyti tokių originalių programų, kurias pasirinkus būtų galima ne tik dalyvauti vyno gamybos procese, bet ir išmokti gaminti kitus autentiškus gruziniškus produktus bei patiekalus, pagyventi kaime pas vietoss žmones, pažvejoti ar pamedžioti.
Žinoma, artimiausiuose planuose yra ir išvykstamojo turizmo vystymas – kursime savus paketus ir siūlysime šalis, kurių kiti gruzinų operatoriai nesiūlo ar ne itin reklamuoja.
– Kokias šalis atostogoms dažniausia renkasi gruzinai?
– Gruzijoje didžioji dalis gyventojų negali sau leisti brangių kelionių, todėl populiariausios yra poilsinės kelionės yra į Egiptą ir Turkiją. Dauguma tų, kurie gali sau leisti keliauti, atostogoms skiria apie 500–700 dolerių. Taip pat planuodami, į kokias šalis organizuoti keliones, susiduriame su vizų klausimais. Yra šalių, kurių negalime siūlyti dėl sudėtingos vizos gavimo procedūros.
Pavyzdžiui, gruzinas norintis keliauti į Meksiką, dėl vizos turi pats vykti į Stambulą, ten dalyvauti interviu ir tik tada gauna atsakymą dėl vizos. Taip pat nėra daug gerų skrydžio galimybių. Neseniai atsiradus patogiems ir nebrangiems skrydžiams į Dubajų, populiarėja kelionės į Jungtinius Arabų Emyratus.
– Kokių linksmų ar keistų istorijų galėtumėte papasakoti iš pirmųjų verslavimo metų?
– Tipinės istorijos, kurios gana dažnai atsitinka, yra susijusios su gruzinų nemokėjimu organizuoti. Skambini į viešbutį ir sakai, kad turi nemažą grupę asmenų, kuriuos reikia savaitei apgyvendinti.
Didelė grupė, geri pinigai – rodos, tik stenkis, kad tavo būtų, o jie atsako: „Dabar nėra vadybininko, jis bus tik po trijų dienų, paskambinkite tada.“ Prašai vadybininko mobiliojo telefono numerio, o jie sako, kad negali duoti.
Klausi, ar žinote, kiek laisvų vietų bus jūsų viešbutyje konkrečią dieną, o jie atšauna, kad nežino – esą tik vadybininkas gali tai pasakyti. Štai taip dirba tikrai ne vienas gruzinas, todėl ugdome kantrybę (juokiasi).
Kitas pavyzdys, biure gali dingti internetas ar elektra. Visų šalia esančių įmonių darbuotojai ramiai sėdės ir lauks, niekam nekils mintis sužinoti, kodėl įvyko trikdžiai ir kiek laiko jie tęsis. Prieš mėnesį mane prajuokino į biurą kartu su pastato administracija užsukusi sanitarinė tarnyba – kampuose pabarstė žiurkių nuodų.
Klausiu, kodėl taip darote, o administracijos vadovas atsako: „Vieno biuro moteriškės lyg ir pelytę matė.“ Tada susimąstė ir sako: „Nesuprantu, prieš kelerius metus juos (gražikus – balsas.lt) paskutinį kartą matėme, negi vėl apsilankė“. Nors pats biurų pastatas tvarkingas, kiekvieną dieną valomas.
