Šiaulių rajono Saveikių kaimo ūkininkas Algimantas Gasparaitis – tikras miestietis, dar prieš dešimtmetį neturėjęs jokio supratimo ne tik apie ūkininkavimą, bet ir apie kaimo gyvenimą.
Kai mieste tapo striuka su darbais, Algimantas intuityviai suvokė, jog bent badu ant žemės maitintojos nemirs: pardavė kolektyvinį sodą ir už gautus pinigus nusipirko apleistą sodybą Saveikiuose. Kaip priedą prie jos gavo karvę.
Ramaus miego paslaptis
Šiandien jo ūkį rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjas Antanas Bezaras vadina vienu pažangiausių, o pats ūkininkas tikina nešališkai galįs kalbėti apie nacionalinius lietuvių ūkininkavimo ypatumus, nes pradėjo nuo nulio ir nieko nesuprasdamas apie tai.
A.Gasparaitis save vadina vidutinioku: sako, turiu 100 ha žemės, 100 karvių ir esu pasmerktas gyventi 100 metų, nes neturiu kam perduoti ūkio. Nebent kuris anūkų užaugęs į tai palinktų. Bet kol kas marčios, paklaustos, kokių žąsų ūkyje norėtų, atsako: „Keptų.“ Dėl šios priežasties ir apie ūkio plėtrą vyras nebegalvoja, nes labai bijo bankų. Sako, patys geriausi vaistai nuo nemigos – rami sąžinė. „Sykį, kai pirkau technikos, buvau šiek tiek keletui mėnesių pasiskolinęs. Ne iš bankų, iš saviškių. Labai nemalonus jausmas būti skolingam“, – pasakojo A.Gasparaitis.
Turgeliai – protingas sprendimas
A.Gasparaitis buvo vienas pirmųjų, suskubusių pasinaudoti atsiradusia galimybe prekiauti savo produkcija Šiauliuose. Jo ūkio pienu ir daržovėmis prekiaujama dviejuose miesto vietose. Prie automobilių, atvežusių šviežio pieno, nutįsta pirkėjų eilutė. Dažniausiai žmonės ateina nešini savo indais. Jei ne – čia pat pasiūlomas plastikinis butelis, tik tuomet pirkinys pabrangsta 40 centų (tiek kainuoja pats butelis). Pirkėjai džiaugiasi, kad pienas labai gardus, neturi jokio šalutinio skonio bei kvapo. Pardavėja Žaneta Jonušienė teigia pastebėjusi, jog vasaromis, kai prasideda uogų metas, pirkėjų būna dar daugiau.
A.Gasparaitis labai sveikina žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus pastangas, dėl kurių ūkininkai dabar gali prekiauti sava produkcija. Tik nepritaria vis sklandančioms mintims, kad turgeliai turėtų vykti vis kitoje miesto vietoje ar kad prekiauti būtų galima tik kartą per savaitę. Ūkininkas tvirtai įsitikinęs, jog pirkėją reikia prisijaukinti, o tai padaroma ne per vieną dieną ir tai visiškai neįmanoma keičiant prekybos vietą.
Mieste ūkininkas parduoda tik dalį primelžiamo pieno, nors nupirktų ir kur kas daugiau. Kodėl? „Nenoriu visiškai nutraukti ryšių su pieno supirkėju, nes niekada negali žinoti, kada turgelius uždraus. Ūkininko gyvenime nejusti pastovumo. Žiūrėkite, kaip buvo su veršeliais: nei iš šio, nei iš to ėmė ir uždraudė jų supirkimą. Paskui vėl leido supirkinėti. Bet mano veršeliai jau buvo netinkami parduoti. Kas kompensuos patirtus nuostolius? Niekas. Taip bet kada gali nutikti ir su turgeliais“, – saugiai nesijaučia ūkininkas.
A.Gasparaičio kieme dygsta namelis. Kaip šiandien sumanyta, tai turėtų būti sūrinė. Bet patalpos bus rengiamos taip, jog nesunkiai būtų galima keisti jų paskirtį. Vėlgi dėl tos pačios priežasties – netikrumo jausmo. Netgi dėl ES siūlomos paramos produkcijos perdirbimui sako: susigundysi ja, pasiimsi paskolą, o vieną dieną nubudęs išgirsi, jog prekyba tokia produkcija jau uždrausta.
Prie nerimtų valdžios sprendimų A.Gasparaitis priskiria ir nutarimą neberegistruoti „belorusų“: „Ypač blogai vidutiniokui. Mažiukai „clasų“ neprisipirks – brangu. Be to, kur dėti tokį milžiną mažame plote?“
Išnaudoja saulės energiją
Ant fermos stogo – saulės kolektorius. Jį ūkininkas įrengė rengdamasis elektros kainų šuoliui: „Nuo vasario iki spalio jo šildomo vandens visiškai pakanka. Netgi per pačius šiųmečius speigus, kai buvo saulėtos dienos, vanduo iki 30 laipsnių sušildavo.“
Algimantas ateityje planuoja dar labiau išnaudoti saulės šilumą, priversti ją šildyti šiltnamį, o gal ir patį namą. Jis įsitikinęs, kad saulės energiją panaudoti galėtų visi ūkininkai, tuo labiau kad tam yra skiriama parama iš Kaimo rėmimo fondo.
A.Gasparaičiui keistoki atrodo kai kurių ūkininkų priekaištai valdžios atstovams, kad šie nepadeda jiems dirbti: „Valdžia nei turi, nei gali padėti. Iš valdžios reikia norėti tik tiek, jog ji netrukdytų nei ūkininkauti, nei verstis verslu, kad neprikurtų nesąmoningų draudimų, įstatymų, kad jų nekaitaliotų.“
Nijolė Petrošiūtė
