Tokiais žodžiais, rašoma 1861 metais išleistoje knygoje „Įsimintini Vilniaus gubernijos įvykiai“ („Памятная книжка Виленской губернии“ – rus.), Vilniaus gyventojai pasitiko pirmąjį spaudos užfiksuotą traukinį, atvykusį į Lietuvos sostinę.
Pasakojama, kad saulėtą 1860 metų rugsėjo 4-ąją, sekmadienį, Vilniaus visuomenė nuo pat ryto būriavosi toje vietoje, kur turėjo sustoti traukinys iš Dinaburgo (dabar Daugpilis, Latvija). Bezdonių stotelėje į garvežio talpas paskutinį kartą buvo pripilta vandens, į platformą prikrauta malkų, ir likusius 35 varstus (daugiau nei 37 km) jis įveikė nestodamas. Pagaliau trys ketvirčiai po vidurdienio traukinys pasirodė Vilniuje.
„Vos pasigirdus traukinio švilpukui, minia džiugiai ėmė šnarėti: „Eina, eina.“ Virsdamas dūmų kamuoliais atpūškavo garvežys ir po kelių akimirkų sustojo, o minia šaukė: „Valio!“ Vilniečių vardu atvykusiuosius pasveikino Vilniaus archeologinės draugijos pirmininkas grafas Eustachijus Tiškevičius: „Ponai, jūs matote Vilniaus gyventojus, džiaugsmingai susirinkusius pasveikinti pirmojo garvežio atvykimą į senąjį miestą. (...) Kai mus išskirs laikas ir erdvė, telieka jūsų atmintyje, kad gražiosios Vilijos krantuose mokame vertinti talentą, darbą, pažangą.“
Informacijos, koks garvežys pirmasis atvyko į Vilnių, Geležinkelių muziejaus, įsikūrusio istoriniame Vilniaus geležinkelio stoties pastate (1861 m.) vedėjos Vitalijos Lapėnienės teigimu, neaptikta. Žinoma, kad pirmieji garvežiai, nupirkti Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkeliui, buvo dviejų cilindrų, pagaminti 1857 ir 1860 metais. 30–32 tonų darbinės masės garvežius carinė Rusija pirko Anglijoje ir Prancūzijoje.
„Galima spėti, kad būtent toks garvežys ir pasirodė Vilniuje. O 1862-aisiais panašūs garvežiai buvo perkami Belgijoje“, – pasakojo V. Lapėnienė.
Iš Peterburgo į Varšuvą
Pirmieji bėgiai, carinei Rusijai nusprendus tiesti geležinkelio liniją Sankt Peterburgas–Varšuva (apie 1 250 km), ruože Daugpilis–Vilnius–Kaunas–Virbalis (dabar Kybartai), buvo pakloti 1858–1859 metais, o 1860-ųjų vasarai baigiantis ruožo Daugpilis–Vilnius geležinkelis jau buvo nutiestas.
„Nuolat važinėti traukiniai pradėjo daugiau kaip po pusmečio nuo pirmojo garvežio pasirodymo Vilniuje, nes reikėjo baigti darbus kituose ruožuose. Viešasis eismas, nors tiltas per Nemuną ir Kauno tunelis dar nebuvo baigti statyti, atidarytas kelyje Kaunas–Virbalis 1861 metų balandžio 11 dieną. Dar po metų, 1862-ųjų kovo 15-ąją, buvo atidarytas traukinių eismas iš Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į Virbalį, o tų pačių metų gruodžio 15 dieną pradėtas reguliarus eismas iš Peterburgo į Varšuvą“, – tęsė pasakojimą V. Lapėnienė.
Štai kaip geležinkelių eros Lietuvoje pradžia aprašyta V. Olševskio knygoje „Garo mašinos ir geležkeliai“ („Maszyny parowe i koleje żelazne“ – lenk.), kurią į lietuvių kalbą 1899 metais išvertė Petras Vileišis.
„Senesnieji žmonės dar atsimena, kaip 1862-uose metuose pirmutinį sykį nuo Vilniaus į Varšuvą ir į Prūsų rubežių geležkeliniai trukiai vaikščioti pradėjo. Kiek tai dyvų, kalbų, o net ir baimės buvo – tai sunku apsakyti. Žmonės negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, idant tiek vežimų, didelių ir sunkių su tavorais ir žmonėmis be arklių bėgti galėtų.“
Tiesiant pirmąjį geležinkelį, Lietuvoje buvo pastatyta nemažai kitų statinių. Tarp jų ir visiems gerai žinomi Panerių bei Kauno tuneliai, baigti statyti 1861 metų rudenį. Pirmasis jau seniai nenaudojamas, o štai tuneliu prie Kauno važiuojame ir dabar. 1862-ųjų vasario 4 dieną pradėtas eksploatuoti tiltas per Nemuną. Tuo pačiu metu buvo pastatyti ir tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį.
Tais pačiais metais pastatytos ir pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys. Lentvario ir Virbalio stotys buvo aukščiausios klasės, Vilniaus ir Kauno – pirmos klasės, Švenčionėlių – antros klasės. Iš viso tuo metu buvo pastatyta 21 geležinkelio stotis, tarp jų – Dūkšto, Kazlų Rūdos, Varėnos, Bezdonių, Ignalinos, Marcinkonių, Pabradės, Rūdiškių, Turmanto, Valkininkų.
Iš Vilniaus į Kauną per tris valandas
Eismas geležinkelio eros pradžioje nebuvo intensyvus. Pavyzdžiui, ruožais Vilnius–Dūkštas ir Vilnius–Virbalis per parą važiuodavo tik po du keleivinius traukinius pirmyn ir atgal ir po vieną prekinį į abi puses. Vilniaus–Varšuvos kryptimi dar mažiau – dvi poros keleivinių traukinių ir viena pora prekinių traukinių per savaitę. Dar porą traukinių per parą važiavo per Daugpilį iš Vilniaus į Rygą. Geležinkelis buvo vienkelis ir tik tarp Vilniaus ir Lentvario – dvikelis.
„Greitis tuomet nebuvo didelis. Nė nepalyginsi su dabartiniu. Pavyzdžiui, traukinys iš Vilniaus į Kauną dabar nuvažiuoja kiek daugiau negu per valandą, o tada kelionė trukdavo dvi valandas 45 minutes“, – pasakojo V. Lapėnienė.
Naujoji transporto priemonė vystėsi labai sparčiai. XIX a. 7–9 dešimtmetyje mūsų šalies teritorijoje buvo pastatytos net kelios strategiškai svarbios geležinkelio linijos: Liepoja–Kaišiadorys, Lentvaris– Romnai, atšaka Radviliškis–Daugpilis. Dabartinės Lietuvos teritorijoje tuo metu buvo pastatytos dar 9 geležinkelio stotys.
„Liepojos–Romnų geležinkelis buvo statomas norint padidinti carinės Rusijos eksportą ir importą per Liepojos uostą, tačiau bėgiai ėmė driektis ir kitomis kryptimis. Jie sujungė Mažeikius ir Jelgavą (Latvija), Vilnių, Lydą, Baranovičius ir Rovną (Baltarusija), o pačioje amžiaus pabaigoje (1893–1899 metais) pradėjo kursuoti traukiniai Varėnos–Alytaus–Šeštokų–Suvalkų–Gardino ruožu. 1898 metais Šeštokuose pastatyta ir geležinkelio stotis. Iki mūsų laikų išlikusi ir 50 km ilgio Polesės geležinkelio atkarpa, kuri Lietuvos teritorijoje driekiasi nuo Vilniaus per Jašiūnus iki valstybinės sienos“, – tęsė pasakojimą V. Lapėnienė.
„Plėtojamas geležinkelių tinklas turėjo didelę įtaką Lietuvos ir kitų šalių, per kurias jis buvo nutiestas, ekonominiam gyvenimui. Tačiau plačiojo geležinkelio statyba buvo brangi, todėl 1895–1899 metais buvo pradėti tiesti 750 mm pločio vėžės geležinkeliai.
Būtent tais metais buvo nutiestas geležinkelis, kuris sujungė Panevėžį, Anykščius, Uteną, Švenčionėlius, Pastovį ir buvo pavadintas Švenčionių vardu (kituose šaltiniuose – Švenčionėlių, Panevėžio siaurukas)“, – aiškino Geležinkelių muziejaus vedėja. – Naujo amžiaus priešaušryje, 1899 metais, sujungus šį siaurąjį geležinkelį su 1873-iaisiais per Panevėžį nutiestu plačiuoju beveik 150 km ilgio Švenčionėlių–Panevėžio ruožu pradėti gabenti pirmieji kroviniai.“
Geležinkelis – politikos įkaitas
Neatsiliko ir Klaipėdos kraštas. 1872 metais pastatytas geležinkelis Klaipėda–Bajorai, o trejais metais vėliau bėgiai sujungė Klaipėdą ir Tilžę (dabar Sovietskas, Rusijos Kaliningrado sritis). Tačiau Klaipėdos uostas, priklausęs Prūsijai, dar ilgai liko nuošalyje nuo carinės Rusijos teritorijoje buvusio geležinkelių tinklo.
„Prūsija, kuri turėjo savo interesų Rusijos imperijos vakarų gubernijose, ne tik tiesė Klaipėdos krašte geležinkelį, bet ir siekė sujungti jį su Rusijos pusėje buvusiais geležinkeliais. Tačiau carinė valdžia su tuo nesutiko, – priminė V. Lapėnienė politinius valstybių žaidimus, kurie turėjo įtakos ir geležinkelių tinklo plėtrai. – Geležinkelių istorija gana tiksliai atkartoja XIX ir XX amžiaus istorinius, ekonominius ir politinius įvykius. Karai, revoliucijos ir politikų susitarimai kas kartą savaip persiuvinėjo ir Lietuvos istoriją, ir geležinkelių plėtrą.“
Įdomūs faktai
Pirmasis traukinys į Vilnių atvyko 1860 metų rugsėjo 4 dieną.
1859–1862 metais Lietuvoje buvo pastatyta 21 geležinkelio stotis. Dabar jų mūsų šalyje yra 109. Geležinkelio linijose įrengtos 538 pervažos, 417 viadukų ir tiltų.
Pirmųjų mūsų šalies teritorijoje nutiestų geležinkelių vėžės plotis buvo 1524 mm. Dabar Lietuvoje geležinkelių vėžės plotis yra 1 520 mm, taip pat yra 21,8 km Europinės vėžės (1 435 mm) pločio geležinkelio linijų.
Bendras Lietuvos geležinkelių tinklo ilgis yra 1 767,6 km. 122 km yra elektrifikuoti, dvikelio geležinkelio ilgis 391 km.
