Finansų rinkos veda pasaulį link dar vienos Didžiosios depresijos, kuri atneš nesuskaičiuojamų politinių pasekmių. Valdžios atstovai, ypatingai Europoje, prarado situacijos kontrolę. Jiems reikia susigrąžinti šią kontrolę ir tai jie turi padaryti dabar.
Tam reikia žengti drąsius žingsnius. Pirma, euro zonos vyriausybės turi iš esmės susitarti dėl sutarties, kuri sukurtų bendrą euro zonos iždą. Tuo tarpu didieji bankai turi pasiduoti Europos centrinio banko (ECB) kontrolei, mainais už laikinas garantijas ir ilgalaikę rekapitalizaciją. Trečia, ECB įgalintų tokias valstybes kaip Ispanija ir Italija laikinai padengti savo skolą žemomis kainomis.
Šie žingsniai nuramintų rinkas ir suteiktų Europai laiko sukurti ekonomikos augimo strategiją, be kurios skolos problemos negali būti išspręstos. Tiesą sakant, šios strategijos kūrimo svarba negali būti perdėta, kadangi skolos našta (skolos dalis nuo metinio BVP) auga ir mažėja priklausomai nuo ekonomikos augimo tempų.
Kadangi euro zonos sutartis, sukurianti bendrą iždą, nebus priimta labai greitai, tad per šį laiko tarpą valstybės narės turi kreiptis į jau egzistuojančią finansų valdžią, t.y. ECB, kad ši užpildytų atsiradusį vakuumą. Šiuo metu bendro iždo užuomazga – Europos finansinio stabilumo fondas (EFSF) – yra vienintelis finansavimo šaltinis, o kaip yra išleidžiamos jame esančios lėšos priklauso nuo valstybių narių. Norint, kad EFSF veiktų kartu su ECB, reiktų sukurti naują tarpvyriausybinę instituciją, kuriai turės pritarti Vokietijos Bundestagas ir greičiausiai kitų euro zonos valstybių parlamentai.
Neatidėliotina užduotis yra sukurti reikalingas apsaugos priemones, kurios apsaugotų nuo galimo Graikijos bankroto pasekmių išplitimo. Apsaugoti būtina dvi pažeidžiamas grupes – bankus ir tokių šalių kaip Italija ir Ispanija vyriausybių vertybinius popierius.
Norint įvykdyti šias tarpusavyje susijusias užduotis, EFSF turėtų pirmiausiai būti panaudotas skirti bankams garantijas bei padėti jiems rekapitalizuotis. Sistemiškai svarbūs bankai turės laikytis ECB nustatytų instrukcijų tol, kol galios suteiktos garantijos. Tai daryti atsisakiusiems bankams garantijos nebus suteikiamos. Tačiau su tuo turėtų sutikti pakankama dalis bankų, kad ECB turėtų reikiamą kritinę masę.
ECB tuomet nurodytų bankams išlaikyti savo kreditavimo gaires ir paskolų portfelius, o tuo pat metu atidžiai stebėti pavojus savo sąskaitos balansams. Šie susitarimai sustabdytų intensyvų skolinimosi mažinimą, kuris yra pagrindinė krizės priežastis. Užbaigus rekapitalizaciją būtų panaikintos skolinimosi iniciatyvos, o tuomet panaikintos ir visapusiškos garantijos.
Norint sumažinti spaudimą tokių šalių kaip Italija vyriausybės obligacijoms, ECB turėtų sumažinti savo nuolaidos procentą. Tai paskatintų suinteresuotas valstybes visiškai finansuoti save išleidžiant iždo vekselius, ir kartu paskatintų bankus juos įsigyti. Bankai galėtų perdiskontuoti šiuos vekselius su ECB, tačiau jie to nedarytų tol, kol iš vekselių uždirbtų daugiau nei iš grynųjų pinigų.
Tai leistų Italijai ir kitoms vargingoms euro zonos valstybėms iš naujo imti paskolą su maždaug 1 proc. metinėmis palūkanomis. Vis dėlto suinteresuotos valstybės turėtų laikytis griežtos disciplinos, nes,jei jos peržengtų susitartas ribas, finansavimas joms būtų nutrauktas. Nei ECB, nei EFSF neturėtų daugiau pirkti jokių obligacijų rinkoje, taip leidžiant rinkoms nustatyti rizikos premijas. Kai šiuos premijos pasiektų įprastą lygį, suinteresuotos valstybės galėtų pradėti leisti ilgesnio laikotarpio skolos vertybinius popierius.
Šios priemonės leistų Graikijai bankrutuoti nesukeliant pasaulinio akcijų kracho, tačiau tai nereiškia, kad Graikija būtų priversta bankrutuoti. Jei Graikijai pavyktų pasiekti keliamus tikslus, EFSF galėtų įsipareigoti „savarankiškai“ restruktūrizuoti, tarkim, 50 euro centrų nuo vieno euro. EFSF liktų pakankamai pinigų laiduoti ir rekapitalizuoti Europos bankus, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turėtų rekapitalizuoti tik Graikijos bankus. Kaip šiomis aplinkybėmis išgyvens Graikija priklausys tik nuo jos pačios.
Aš tikiu, kad šie žingsniai užbaigs euro krizę, sustabdydami dvi pagrindines jos priežastis (silpnus bankus ir pažeidžiamas valstybes) bei iš naujo įtikins rinkas, kad ilgalaikis sprendimas yra ne už kalnų. Ilgojo laikotarpio sprendimas bus kur kas sudėtingesnis, kadangi ECB primestas režimas nepaliks erdvės fiskaliniam stimului, o skolos problemos negali būti išspręstos be ekonomikos augimo. Sutarties derybų metu turės būti nuspręsta, kaip sukurti gyvybingas fiskalines taisykles euro zonai.
Daugelis kitų pasiūlymų yra vis diskutuojami, nes valdžios atstovai dabar jau suvokia, kad „skardinės spardymas tolyn“ privedė juos prie kelio galo. Daugeliu šių pasiūlymų yra siekiama suteikti svertų EFSF, paverčiant jį banku, draudimo kompanija ar specialios paskirties mechanizmu, kuris visuomenės ir valstybės partnerystėje prisiima rizikingesnę išmokos dalį. Nors praktiškai bet kuris pasiūlymas greičiausiai suteiks laikiną atsigavimą, tačiau finansų rinkos taip pat tikėtina, kad laikys juos nepakankamais, ypatingai jei šie pasiūlymai pažeis Lisabonos sutarties 123 straipsnį (finansinės paramos nesuteikimo išlygą). Turint tai omenyje, dalis finansinių svertų didinimui skirtų lėšų galėtų būti panaudotos bankams rekapitalizuoti.
Čia pateikta veiksmų eiga nereikalauja suteikti daugiau svertų ar padidinti EFSF. Tačiau ji yra radikalesnė, nes bankai turės paklusti Europos kontrolei. Tikėtina, kad tai sukeltų tiek bankų, tiek ir nacionalinių vyriausybių nepasitenkinimą – opoziciją, kurią nugalėti gali tik visuomenės spaudimas.
Taip pat skaitykite:
