Ekonominė krizė Lietuvoje paskatino įstatymų leidėjus atsigręžti į finansinių sunkumų turinčius skolininkus ir parengti mechanizmą, apsaugantį nemokius fizinius asmenis nuo nuskurdimo. Dabartinis teisinis reguliavimas nesudaro galimybės fiziniams asmenims skelbti bankrotą, tačiau dėl naujojo instituto įtvirtinimo žengtas svarbus žingsnis: balandžio 6 d.
Vyriausybė patvirtino Fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepciją (toliau – ir Koncepcija), kurioje nurodyta, jog specialiu įstatymu bus siekiama nustatyti fizinių asmenų mokumo atkūrimo principus, kurie sudarytų sąlygas fiziniams asmenims (įskaitant ūkininkus ir kitus fizinius asmenis, kurie verčiasi ūkine komercine veikla), iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, pagal išgales patenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus protingam terminui, būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo pagal nustatytas sąlygas.
Iškilus pagrindinei diskusijai dėl to, kokioms fizinių asmenų prievolėms galėtų būti taikomos bankroto procedūros: ar toms, kurias fizinis asmuo įsipareigojo vykdyti įsigaliojus naujajam įstatymui, ar ir dabartinių skolininkų prisiimtiems finansiniams įsipareigojimams, ūkio ministras Dainius Kreivys išreiškė nuomonę, kad „nuostata būsimą įstatymą taikyti ir egzistuojantiems finansiniams įsipareigojimams yra kaina, kurią turėtume solidariai mokėti už įsivestą madą gyventi skolon“. Šiuo klausimu su INFOLEX savo mintimis sutiko pasidalinti advokatas Robert Juodka, advokatų kontoros Varul Vilgerts Smaliukas vykdantysis partneris.
Kaip vertintina fizinių asmenų bankroto galimybė, nepaisant finansinių įsipareigojimų atsiradimo momento, R. Juodka pripažįsta, kad svarstant, kaip apsaugoti nemokius fizinius asmenis nuo nuskurdimo ir kartu kaip užtikrinti kreditorių lūkesčius, būtų sunku pateikti vienareikšmį atsakymą. Viena vertus, nusprendus leisti bankrutuoti dabartiniams skolininkams, įvyktų esminis kreditorių, taigi ir bankų, interesų pažeidimas, kadangi iš esmės pasikeitus norminiam reguliavimui, pagal kurį buvo sudarinėjamos kreditavimo sutartys, liktų neįvertinta skolininko bankroto rizika ir nenumatyti apsaugos mechanizmai. Taisyklių keitimas proceso eigoje prasilenktų su teisinio tikrumo nuostatomis ir neigiamai veiktų civilinę apyvartą bei verslo santykius. Kita vertus, kaip reikėtų spręsti situaciją, jei būtų pradedamos vykdyti bankroto procedūros dėl prievolių, prisiimtų įsigaliojus Fizinių asmenų bankroto įstatymui, ir likus neįvykdytoms ankstesnėms prievolėms? Techniškai paprastesnis ir mažiau painiavos keliantis sprendimas būtų nustatyti, kad įsigaliojus Fizinių asmenų bankroto įstatymui visi klausimai, nepaisant to, kada prievolės kilo, sprendžiami pagal naująją tvarką. Priešingu atveju tektų aiškintis, ar fiziniai asmenys skolininkais tapo prieš įstatymo įsigaliojimą ar po jo, o tai, anot advokato, sudarytų sąlygas plisti piktnaudžiavimui, prievolių atsiradimo momentą paankstinant arba jį nukeliant į ateitį. R. Juodka pabrėžia, kad tai dvilypis klausimas, dėl kurio reikalingas politinis apsisprendimas.
Anksčiau minėtoje Koncepcijoje teigiama, kad fizinio asmens bankroto instituto nebuvimas Lietuvoje gali skatinti fizinius asmenis perkelti savo turtinių interesų centrą į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (pvz., Vokietiją, Suomiją, Airiją, Lenkiją, Latviją, Ispaniją ir kt.), kuriose jie galėtų tikėtis būti atleisti nuo skolų, kitaip tariant, gali skatinti bankroto turizmą. Toks reiškinys nepalankus tiek valstybei, tiek kreditoriams – valstybė prarastų verslininkus ir mokesčių mokėtojus, o kreditoriai turėtų dalyvauti užsienio teismuose ir patirtų papildomų sąnaudų. INFOLEX pašnekovo teigimu, praktikoje kol kas nėra tekę susidurti su bankroto turizmo atveju, tačiau jo nepavyktų išvengti, jei nebūtų užtikrinamas tinkamas bankrutavusių asmenų išviešinimas. Tai turėtų būti svarbus kuriamo Fizinių asmenų bankroto įstatymo niuansas, nes priešingu atveju, pasak advokato, įstatymas būtų eilinė priemonė išvengti prievolių vykdymo.
Beje, R. Juodka pastebi, kad Koncepcijoje vartojama sąvoka „bankrotas“ yra ne visiškai tiksli. Jo teigimu, būtų tiksliau kalbėti apie fizinių asmenų restruktūrizavimą, kaip kad būna įmonių restruktūrizavimas. Remiantis dokumento turiniu, visos fizinių asmenų skolos įšaldomos ir nustatomas ne ilgesnis kaip 10 metų laikotarpis, per kurį bankroto administratorius valdo turtą ir rūpinasi skolų grąžinimu kreditoriui. Procedūra ilgalaikė, trunkanti ne vienerius metus, yra sudaromas finansinis planas, kuriame numatoma, kiek, kaip ir kokiu eiliškumu turi būti grąžinamos skolos. Viso laikotarpio metu fizinis asmuo turi stengtis vykdyti finansų planą ir būti sąžiningas, nes kitu atveju bankroto procedūros gali būti nutrauktos ir skola atnaujinta. Tai labiau panašu į restruktūrizavimą nei į bankrotą.
Koncepcija buvo parengta, išnagrinėjus JAV, Vokietijos, Latvijos ir kitų užsienio valstybių teisės aktus, reguliuojančius fizinių asmenų bankrotą, tačiau, kaip teigia dokumento rengėjai, pasirinktas teisinio reguliavimo modelis nėra tapatus modeliui, egzistuojančiam kurioje nors kitoje šalyje: įvertinus Lietuvos ir užsienio šalių patirtį, pasirinktos priimtiniausios fizinių asmenų bankroto teisinio reguliavimo nuostatos. Ūkio ministerijos Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamento vadovė Audronė Railaitė INFOLEX patvirtino, kad, Vyriausybei pritarus Fizinių asmenų bankroto įstatymo koncepcijai, bus rengiamas įstatymas, kuris, kaip tikimasi, turėtų įsigalioti nuo 2011 metų.
Ginta Gudauskaitė
