Keistoka, bet atrodo, kad taip ir bus – santykinai didžiausią prestižą pirmiausia įgysime valstybės finansų tvarkymo srityje.
Tai liudija keli faktai: nutolo reikalas kreiptis į paskutinį gelbėtoją – Tarptautinį valiutos fondą (TVF), kurio pagalbos paprašė Latvija ir Rumunija; prireikė dar labiau įtemptų pastangų – TVF ir Euro zonos šalių – traukti iš bankroto Europos Sąjungos senbuvę Graikiją (Fitch kredito reitingo agentūra Graikijos patikimumą investicijoms įvertino BBB- simboliu, priešpaskutiniu dar vertinančiu galimybę investuoti šalyje, tuo tarpu Lietuvos kreditingumą – BBB simboliu); ženklai, kad šįmet Lietuvai reikės skolintis mažiau nei manyta 2009 metams baigiantis, nes biudžete žada rastis įplaukų daugiau nei planuota.
Krizė sujaukė pasaulio valstybių ekonomikas, atidengė įgyvendinamos ekonominės politikos klaidas ir įsisenėjusias ydas. Be to, ji dar nesibaigė. Vėl pradėjusi augti ekonomika kurį laiką turės tarnauti ne naujų darbo vietų kūrimui, bet išaugusių viešojo ir privataus sektoriaus skolų mažinimui.
Lietuvai irgi prieš akis netrumpas įsiskolinimo didėjimo kelias. Šiais metais skolinsimės mažiau, bet tai vis tiek sudarys net 8 proc. BVP. Turėsim skolintis ir 2011, ir 2012 metais (kai planuojam pasiekti euro įvedimui būtiną ne didesnį kaip 3 proc. valdžios finansų deficitą). Galima garantuoti, kad ir 2014 metais (kai jau gal turėsim eurą) biudžetas nebus subalansuotas, bus pasinaudota galimybe turėti mažesnį nei 3 proc. deficitą (nes mums visiems tada jau bus pabodę amžinas išlaidų taupymas, gyvenimas nedidinant pensijų ir atlyginimų viešajame sektoriuje arba nesulaukiant mokesčių mažinimo).
Ir kuo labiau didinsim valstybės skolą, tuo sunkiau bus viešajam sektoriui tarnauti ekonomikai ir žmonėms. Ir verslas, ir gyventojai turės vis labiau pasikliauti vien savimi, vien savo gebėjimu užsidirbti pajamas ir susitaupyti juodai dienai (taip, čia apie tuos, kurie tomis sąlygomis dar liks gyventi Lietuvoje).
Lėti atsigavimo tempai stabdys ne tik ekonomikos ir pajamų augimą, bet ir technologinį gamybos atnaujinimą, taigi - padidins technologinio atsilikimo grėsmę ir pakenks konkurencingumui. Europos Sąjungoje tai geria suvokiama, nes čia ta grėsmė yra didžiausia (lyginant su JAV ir Kinijos bei visos Pietryčių Azijos padėtimi).
To pakenkimo būsimam ES šalių ekonomikų susiorientavimui į spartesnę plėtrą bus išvengta, jei rasis stipresnės paskatos investicijoms. Ūkio plėtros tempų pulsavimą visiškai lemia investicinis aktyvumas.
Staigus investicijų sumažėjimas buvo lemiama mūsų ekonomikos krizės priežastis (kai dėl kredito užspringimo sustojo būstų statyba, o gelbėjantis nuo biudžeto deficito buvo nukapotos valstybės investicijų programos išlaidos), investicijų atsigavimas patrauks mūsų ekonomiką aukštyn.
Ir čia atėjome prie išvados: investicijos – ir saviškių, ir iš užsienio atgabenamos – Lietuvoje pagyvės tik užtikrinant subalansuotą, rizikos nekeliančią makroekonominę aplinką. Tai yra, aplinką, kurioje nešmėkščioja infliacijos šešėlis, grasantis būtinumu kelti nominalius atlyginimus ir kertantis per eksporto konkurencingumą, ir kurioje valstybės finansų stabilumas užtikrina, kad iš šitos pusės grėsmės kilti infliacijai nebus.
Mes negalim, kaip JAV, laisvai platinti savo skolos popierius už visame pasaulyje priimamus dolerius, ir negalime skolintis taip pigiai kaip vokiečiai. Mes net neturime vilties, kad mums gali paskolinti, kaip kad Graikijai, pigiau nei kapitalo rinkoje.
Galingiausias ginklas, kurį turim savo rankose kovai su krize, yra ekonomikos subalansavimas. Kalbu apie ekonomiką, kurios vyriausybė jau netrukus bus skolinga daugiau kaip 40 proc. šalies BVP, kuri jau nebegali devalvuoti savo valiutos (nes pernelyg „euroizavo“ ekonomiką ir šeimų finansus) ir kuri jau ištvėrė drastišką gamybos ir pajamų smukimą.
Šiandien turime anaiptol ne pačią blogiausią padėtį Lietuvos valstybės finansuose. Visai neseniai „Lietuvos rytas“ paskelbė intervju su JAV ekonomiste C.Reinhart; ji teigė, kad Lietuvos silpnybė yra ta, kad bendroji skola užsieniui viršija 80 proc. BVP. Taip, Lietuvos bendroji skola užsieniui (nepainioti su valstybės, t.y. viešojo sektoriaus skola) 2009 m. trečią ketvirtį sudarė 83 proc.; tas pats rodiklis Estijoje buvo 124 proc., Latvijoje – 146 proc., Švedijoje – 211 proc., Britanijoje – 408 proc.
Mums beliko tęsti ir baigti. Kas greičiau pademonstruos ekonomikos stabilumą ir ekonominės politikos patikimumą, tas laimės investuotojų akyse. Toliau – jau technikos reikalas.
Neseniai aprašęs niūroką padėtį Lietuvoje laikraštis „New York Times“ teigė: „Jei daugiausia prasiskolinusių pasaulio valstybių lyderiai norėtų pamatyti, kaip atrodo griežta finansų politika, jiems reikėtų apsilankyti šioje 3,3 milijono gyventojų Baltijos valstybėje.“ Pridėti galima tik tiek, kad jei tie lyderiai norėtų pamatyti, kaip atrodo įsiskolinusios valstybės politika po to, kai ji ilgai nesiėmė griežtesnės finansų politikos ir jai galop niekas nebeskolino, jau būtinai turėtų keliaut į Graikiją, kad braidydami po vitrinų duženas nevalytuose šaligatviuose pamatytų, iki ko galima nueiti pataikaujant trumparegiškiems reikalavimams.
O kaip su mūsų šalies prestižu kitose srityse? Čia dar teks palūkėti. Juk dar nebaigėm su provincialia „megafonine diplomatija“, dar neturim (neįsisavinom, gal net nežinom egzistuojant) termino „pragmatizmas“ savo išoriniuose santykiuose, o savo didžiuosiuose miestuose (taip, būtent didžiuosiuose) vis dar esam ištikimi nuostatai „geriau pasipuošti, nei nusiprausti“ (visi čia pagalvos, kad darau aliuziją į Vilniaus miestą, kuriame šiukšlių nors ir ką tik pamažinta, bet bendro apsileidimo, nešvaros ir netvarkos – vėlgi ne tik nebylų valdžios ir policijos sprendimą leisti statyti automobilius ant vejų palei daugiabučius namus turiu galvoje – yra daugiau nei penkiuose niujorkuose kartu paėmus).
