ES vidaus rinkos ir paslaugų komisro Michelio Barnierio vardas kelia baimę Europos finansų institucijoms, rašo „Spiegel“. Šis Briuselio valdininkas jau spėjo paruošti 30 teisės aktų, kurie ateityje griežčiau reglamentuos bankų veiklą.
Vis dėlto iki šiol M. Barnieris vengė struktūrinių reformų, kurios nepatiktų didžiausiems Europos kreditoriams. Žiniasklaidos teigimu šis ES komisras yra glaudžiai susijęs su Prancūzijos finansų elitu, kuriam priklauso tokie vardai kaip „BNP Paribas“ ar „Societe Generale“.
M. Barnieris laukė, kol esminiai bankų sistemos reformų klausimai bus išnagrinėti JAV bei Didžiojoje Britanijoje ir tik tada pakvietė Suomijos centrinio banko vadovą Erkki Liikaneną suburti komisiją, kuri paruoštų didžiausių Europos bankų skaidymo planą.
11 ekspertų nagrinėjo už Atlanto bei Lamanšo vykdytas reformas. JAV įsigaliojo vadinamoji Volckerio taisyklė, kuria remiantis bankams iš esmės yra draudžiama vykdyti rizikingas operacijas savo pačių sąskaita. Tuo tarpu Londone veikianti Vickerso komisija pateikė siūlymus atskirti veiklą kapitalo rinkoje nuo tradicinės bankininkystės – kreditų ir indėlių.
Daugelį metų Europje kalbos apie didžiųjų bankų skaidymą į smulkesnius nuguldavo ekonomistų teoretikų stalčiuose, o apie praktinį šios idėjos įgyvendinimą niekas pernelyg rimtai nesusimąstydavo.
Pastarosiomis savaitėmis šis status quo ėmė keistis. Imta garsiai kalbėti apie būtinybę atskirti investicinę ir tradicinę bankininkystę.
Finansų sektorius senokai kelia galvos skausmą politikams bei visiems ekonomikos dalyviams, dėl šios priežasties jo veikla yra apraizgyta įvairiausiais teisės aktais. Nepaisant to, iki šiol priežiūros institucijos nesugebėjo susidoroti su modernios bankininkystės Achilo kulnu – industrijos dydžiu.
Kai kurie bankai ilgainiui tapo tokie dideli, kad valstybių vyriausybės nebegali numoti ranka į tokių milžinų žlugimą ir susiklosčius nepalankioms ekonominėms aplinkybėms yra priverstos mokesčių mokėtojų pinigais sumokėti už finansų institucijų klaidas.
Pradedant 2008 metais daugelio šalių vyriausybėms teko paremti svarbiausius šalies bankus, pastarieji pajuto savo reikšmę ir nepažeidžiamumą todėl dar drąsiau įgyvendino plėtros planus.
Bėda ta, kad tolimesnis žlungančių bankų gelbėjimas tampa neįmanomas, nes valstybės nebeturi finansinių išteklių. Be to, mokesčių mokėtojai senokai griežia dantį ant bankininkų, tad nauji paramos paketai, gali sukelti rinkėjų įtūžį.
Viena vertus, bėdų turintį banką galima išskaidyti į dvi dalis: gerą ir blogą banką. Viename liktų geri aktyvai, o kitame blogi. Deja, tokiu atveju banko skaidymas turėtų vykti savaitgalį, o duomenys apie banko turto kokybę žinomi iš anksto. Per porą dienų šios informacijos surinkti neįmanoma, todėl kai kurie ekspertai siūlo iš anksto atskirti mažiau ir labiau rizikingas bankų veiklas.
Savo ruožtu bankininkai teigia, kad per krizę labiausiai nukentėjo specializuoti bankai, tuo tarpu universalūs bankai atlaikė išbandymą. Tai įrodo ir „Lehman Brothers“ bei „Hypo Real Estate“. Abu bankai specializavosi hipotekinių paskolų rinkoje.
Tokios pat pozicijos laikosi ir Vokietijos centrinis bankas, tačiau vienas jo valdybos narys, Andreas Dombretas, sako palaikantis universalių bankų sistemą tik iš dalies. Anot jo, tokie bankai gali gyvuoti tik su sąlygą, jog egzistuos saugikliai, kurie leis išvengti padėties, kuomet vyriausybė yra prieš savo valią verčiama gelbėti žlungančią finansinę instituciją.
A. Dombreto nuomone, bankų skaidymo galima išvengti, jeigu priežiūros institucijos ir bankai iš anksto susitars dėl galimo likvidacijos plano. Prasidėjus krizei priežiūros institucija iš anksto žinotų, kokiu būdu derėtų atskirti banko turtą, apsaugoti indėlininkų interesus ir užtikrinti stabilų kreditų teikimą. Tuo tarpu rizkingi investiciniai aktyvai būtų saugiai atskirti ir perduoti bankroto administratoriui.
Bankininko įsitikinimu, apie išankstinį bankų skaidymą, kuomet atskiros banko dalys įgyja imunitetą kitų banko dalių bankroto atžvilgiu, galima kalbėti tik tada, jeigu nepavyktų susitarti dėl prieš tai minėtų prevencinių priemonių.
JAV jau įsigaliojo teisės aktai, kurie reikalauja, kad bankininkai iš anksto pateiktų krizinius skaidymo ir likvidacijos planus. Šią vasarą Europos Komisija pasiūlė priimti teisės aktus, kurie reikalautų iš bankų analogiško veiksmų plano.
Toks planas yra gana komplikuotas. „Deutsche Bank“ pateikė JAV priežiūros institucijoms savo išankstinį likvidacijos planą, kuriame numatyta, kaip krizės akivaizdoje būtų padalintas 1113 padalinių ir 1504 specialios paskirties bendrovių turtas.
Kai kurie ekspertai abejoja, ar ši priemonė būtų veiksminga prasidėjus tikrai krizei. E. Liikanenas mano, kad esamomis aplinkybėmis išankstinis likvidacijos planas yra neefektyvus, nes po tuo pačiu stogu veikianti investicinė ir tradicinė bankininkystė yra pernelyg persipynusi, tad nemokumo atveju nebūtų taip paprasta išskaidyti banko turtą.
Yra ir kita bėda. Visiškai atskyrus banko veiklas, kai kurie rinkos dalyviai pasitrauktų iš investicinės bankininkystės, nes be neoficialių vyriausybės garantijų ir indėlininkų lėšų taptų pernelyg brangu užsiimti šia veikla.
Bene daugiausia diskusijų kyla dėl tradicinės ir investicinės bankininkystės atskyrimo. Politikos formuotojai ieško būdų, kurie investicinio padalinio bankroto atveju neleistų nukreipti išieškojimo į likusių banko dalių turtą.
Vis dėlto kai kurie analitikai siūlo pagalvoti ir apie mokėjimų atskyrimą nuo kreditavimo veiklos. Anot jų, būtina užtikrinti, kad bankui bankrutuojant nesustotų tradiciniai milijonų bendrovių ir gyventojų vykdomi mokėjimai.
E. Liikaneno grupės pasiūlymai atskirti bankų veiklos sferas jau sulaukė pasipriešinimo. Rugsėjo 6 dieną komisaras M. Barnieris ir E. Liikanenas sulaukė laiško, kuriame stambių Prancūzijos bendrovių vadovai įrodinėja universalios bankininkystės naudą ir būtinybę.
Šaltiniai Briuselyje teigia, kad radikaliausi E. Liikaneno pasiūlymai nebus įgyvendinti ir Europos Komisija stengsis izoliuoti investicinę bankininkystę išvengiant bankų skaidymo.
Kol kas nei M. Barnieris nei E. Liikanenas nepateikė galutinių išvadų, tad Europos bankininkams belieka laukti.
