Visi norėtų, kad bėdų ištiktos Pietų Europos ekonomikos eitų savo keliu, išskyrus tuos, kurie ten gyvena.
Vienas dalykas, kurį sužinojome iš euro zonos krizės – tas, kad Londono ir Niujorko ekspertų entuziazmas siūlant patarimus sunkumų ištiktoms valstybėms Europos teritorijoje yra tik keista jų aistra nevikriems neologizmams. Pasaulis jau buvo beveik priprantąs prie Graikijos pasitraukimo iš euro zonos, kai Ispanijos pasitraukimo iš euro zonos galimybių monstras pradėjo rodytis savo bjaurią galvą verslo žiniasklaidoje.
Natūralu, kad pastarųjų dienų įvykiai nubloškė Ispaniją atgal į skolų krizės pradžią, sukurdami nesaugumo jausmą dėl oficialių fiskalinių rodiklių patikimumo, centrinio banko statistikos pagrįstumo bei naujų skaičių, kurie rodo, kad kapitalo nutekėjimas pasiekė pavojingą lygį. Tik šią savaitę Ispanija pranešė, kad centrinio banko vadovas Migelis Angelas Fernandezas Ordonjezas traukiasi iš pareigų, mat vyriausybė nori atstatyti pasitikėjimą banku. Kai kurie spėja, kad dabar Ispanijos pasitraukimas iš euro zonos įvyks netgi anksčiau nei Graikijos.
Tikėkimės, kad tie, kurie reikalauja šioms šalims eiti savo keliu yra bent jau labiau geranoriški, nei informuoti, nes jie paprasčiausiai demonstruoja supratimo trūkumą apie tai, kaip veikia politinės sistemos Pietų ir Rytų Europoje.
Dabar Didžiosios Britanijos ir JAV žiniasklaida daugiausia remiasi tradicine išmintimi, kad Graikijai reikia grįžti prie drachmos. Britų žurnalistai netgi lenktyniauja bandydami išsiaiškinti, kuri Londono banknotų spausdinimo kompanija galėtų gauti kontraktą spausdinti naująsias drachmas. Vienintelė kliūtis ta, kad remiantis visuomenės nuomonės apklausomis, patys graikai nėra itin patenkinti euru, tačiau nenori ir jo atsisakyti.
Žinoma, graikai yra išvarginti griežto taupymo ir kvailų Europos Sąjungos bei Tarptautinio valiutos fondo bankų gelbėjimo planų, kurie tik sugriovė šalies ekonomiką, padidino jos skolą ir sunaikino reputaciją, kurią turėjo Graikijos kompanijos užsienyje.
Jie pavargę nuo griežto taupymo kaip amerikiečiai pavargę nuo fiskalinės stimuliacijos, kurios imtasi prieš artėjančius prezidento rinkimus. Tačiau niekas nesiūlo, kad tai galėtų būti priežastis JAV atsisakyti dolerio.
Nėra abejonių, kad euras yra pragariškas išradimas, kuriam lemta vieną dieną tiesiog sprogti, tačiau jis sukurtas taip, kad bet koks bandymas jį išardyti prilygsta šio sprogmens detonavimui. Štai dėl šios priežasties, nors ir pavargę, tie, kurie gyvena Pietinėje Europoje, neturi didelio noro nei palikti euro zonos, nei įsitraukti į kokį nors naujos valiutų tvarkos eksperimentą. Tiksliau pasakius, jie netrokšta palikti euro zoną netvarkingai. Tačiau tik toks variantas įmanomas, mat jei Europos širdis neturės pretenzijų bet kokia kaina išlaikyti euro zoną, ji tikrai turės mažiau noro susimokėti gerokai didesnę kainą, susijusią su šalių pasitraukimu ir įsipareigojimų nevykdymu.
Žiniasklaidos gvildenama Ispanijos situacija yra panašiai klaidinga. Nepaisant daugelio balsų, rekomenduojančių šaliai pasitraukti iš euro zonos, tik nedidelė dalis jų išmano gyvenimą Ispanijoje.
