Atsižvelgiant į toliau didėjančią valstybių priklausomybę nuo naftos importo, naftos tiekimo saugumas yra ypač svarbus. Naftos paklausa iki 2030 m. ES ir toliau didės. 2030 m. nafta tebebus pagrindinis pirminės energijos šaltinis ES ir sudarys maždaug 35 proc. bendros suvartotos energijos.
Turint omenyje, kad naftos tiekimo ir perdirbimo pajėgumai šiuo metu negali patenkinti didėjančios paklausos, padėtis rinkoje išliks įtempta.
„Kaip parodė neseniai įvykęs Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl dujų, ES privalo sugebėti operatyviai reaguoti į bet kokią galimą staigią tiekimo krizę. Atsargos yra svarbus veiksnys, sušvelninantis nenumatytus tiekimo sutrikimus, nes pritrūkus naftos nustotų veikti keli ar netgi visi ekonomikos sektoriai. Šiuo požiūriu atsargų turėjimas yra pagrindinio nacionalinio saugumo klausimas“, – sakė Europos Parlamento Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto narys Šarūnas Birutis.
Pastaraisiais metais naftos tiekimo sutrikimų pavojus išaugo dėl daugelio priežasčių. Pavyzdžiui, dėl didėjančios pasaulinės paklausos, kuri neatitinka naftos gamybos pajėgumų, taip pat dėl plintančių su energetika susijusių geopolitinių konfliktų.
ES jau septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje buvo priimti trys teisės aktai, kuriais reglamentuojamas ilgalaikis ir trumpalaikis naftos tiekimo trūkumas. Pagal Komisijos „Geresnio reglamentavimo“ strategiją ir siekiant lengviau valdyti ekstremalias situacijas, siūloma šiuos tris aktus pakeisti viena direktyva, apimančia įpareigojimus kaupti atsargas, jų panaudojimo koordinavimą, sankcijų taikymą bei ataskaitų teikimą.
Š. Biručio nuomone, siekiant užtikrinti, kad ES naftos atsargų sistema veiktų aprūpinimo sutrikimų atveju, svarbu Komisijai turėti įgaliojimus tikrinti jos teisingą įgyvendinimą ir įpareigoti valstybes nares paisyti ES teisės aktų.
Svarstomoje direktyvoje siūloma pereiti prie atsargų skaičiavimo metodo, kai privalomas sukaupti atsargų kiekis būtų lygus ne mažesniam kaip 90 dienų grynojo importo kiekiui arba 70 dienų suvartojimo kiekiui, priklausomai nuo to, kuris kiekis yra didesnis.
Šiuo metu valstybės narės gali nevaržomai pasirinkti savo atsargų saugojimo tvarką. Remiantis Komisijos tyrimu, 62 proc. ES atsargų laiko įmonės, 35 proc. – agentūros ir 3 proc. – vyriausybės.
Lietuvoje iki 2009 sausio 1 d. atsargos tarp vyriausybės ir įmonių buvo pasiskirsčiusios per pusę. Daugumoje Europos šalių vyriausybės yra labiau linkusios atsargas saugoti pavesti privačioms įmonėms. Pavyzdžiui, mūsų kaimynėje Lenkijoje tik 14 proc. naftos atsargų saugo vyriausybė. Komisijos nuostata, kad kuo daugiau atsargų būtų saugoma vyriausybės. Tokia sistema būtų patikimesnė tiekimo sutrikimų atveju.
Pagal ES sistemą leidžiama šaliai laikyti atsargas kitos valstybės narės teritorijoje, jei tik yra sudarytas dvišalis susitarimas. Apskaičiuota, kad maždaug 11 proc. neatidėliotiniems atvejams skirtų atsargų laikomos pagal įsipareigojimų perleidimo principą.
Europarlamentaro nuomone, norint padidinti rinkos skaidrumą, būtini tikslūs ir laiku pateikiami duomenys. Vartotojai turi būti tikri, kad jie moka teisingą kainą degalinėse. Šiuo metu naftos atsargų laikymas paliktas degalų pardavėjams, kurie šią kainą įskaičiuoja į galutinę kainą vartotojams.
Š. Birutis įsitikinęs, kad naftos atsargas kaupti ir laikyti turėtų valstybė, nes tai ir valstybės saugumo klausimas.
