Greičiausiai dažnas net nesusimąsto, kad mobilaus telefono mikroschemose naudojami brangieji metalai, tokie kaip auksas, sidabras, platina ir kitos medžiagos gali būti perdirbamos ir panaudojamos pakartotinei gamybai.
Tokiu būdu nebūtų eikvojami gamtiniai ištekliai, o gamybos sąnaudos taptų daug mažesnės. Ekspertai paaiškina, kaip to pasiekti ir kur reikėtų priduoti nebenaudojamus įrenginius.
Pasak „Mobiliųjų telefonų techninio centro“ (MTTC) remonto departamento vadovo Andriaus Mieželio, nebereikalingus ar sugedusius mobiliuosius telefonus lietuviai priduoda itin vangiai, o tokiam sprendimui įtaką daro senas įprotis.
„Tikslios statistikos Lietuvoje apie perdirbamų telefonų kiekį nėra. Tačiau vien tik remiantis EPA (Elektronikos Platintojų Asociacija) duomenimis, visame pasaulyje yra perdirbama tik apie 20–25 proc. panaudotų telefonų. Lietuva – ne išimtis“, – sako jis.
A. Mieželio teigimu, pagrindinės priežastys gali būti kelios. Visų pirma, apie tai nėra pakankamai informacijos. Įtakos tam, kad telefonai perdirbimui atiduodami retai turi ir senas žmonių įprotis: o gal dar prireiks.
Visgi seną įrenginį priduoti nėra sudėtinga. Tai galima atlikti buitines technikos ir elektronikos parduotuvėse bei atskirose kompanijose, kurios surenka ir saugiai perdirba elektronines atliekas. „MTTC“ taip pat teikia naudotų, sugedusių telefonų ir planšečių surinkimo ir supirkimo paslaugą“, – teigia A. Mieželis.
Perdirbimui skatinti – įvairios motyvavimo priemonės
Eksperto teigimu, mobiliųjų telefonų perteklių gali sumažinti perdirbimą skatinančios motyvacinės priemonės bei modulinių telefonų atsiradimas.
„Remiantis statistika, telefoną dažnas keičia kas 20 mėnesių. Tačiau nebūtinai po to laiko įrenginiai yra perdirbami. Jie gali patekti ir į antrinę rinką, kur ir toliau gali būti naudojami kito savininko. Pagrindinės tokio įrenginio keitimo priežastys yra naujos technologijos ir geresni technologiniai sprendimai naujuose modeliuose. Žinoma, tai gali būti ir mados reikalas. Būtent dėl šios priežasties susiduriama su nenaudojamų telefonų pertekliumi“, – tikina jis.
Anot A. Mieželio, remiantis užsienio gerąja praktika, telefonų perteklių mažinti galima pasitelkus motyvacines priemones, kai už priduodamą telefoną sumokama, suteikiamos nuolaidos naujiems įrenginiams įsigyti. Taip pat išplėtojant mobiliųjų telefonų surinkimo punktus (nuo surinkimo-supirkimo punktų parduotuvėse iki elektroninių sprendimų).
„Beje, problemą sumažintų ir modulinių telefonų atsiradimas. Tada morališkai ar techniškai pasenusią detalę būtų galima lengvai pakeisti nauja, geresne, nekeičiant viso įrenginio“, – pasakoja ekspertas.
Problemos sprendimo būdai – jaunosios kartos rankose
Jam ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros vedėjas Linas Kliučininkas. Jo teigimu, senų telefonų perdirbimas prisidėtų prie gamtinių išteklių saugojimo, o užsienyje sėkmingai veikiančios priemonės galėtų būti lengvai pritaikomos ir Lietuvoje.
„Pastaruoju metu pastebima tendencija naudotus lyderiaujančių kompanijų telefonus atnaujinti, suteikiant jiems ankstesnę prekinę išvaizdą ir parduoti už mažesnę kainą. Tam naudojamas angliškas žodis refurbrishment (liet. atnaujinimas)“, – teigia L. Kliučininkas.
Pasak jo, tokia praktika gali būti pritaikyta ir Lietuvos rinkoje. Užsienyje panašaus pobūdžio įmonių yra nemažai. Lietuvoje, deja, ne. Tokiu būdu mažinamas brangiųjų metalų, polimerinių medžiagų švaistymas“, – tikina KTU profesorius.
„Žinoma, viliamės, jog naujų sprendimo būdų atras Tvariosios inžinerijos ir Ekotechnologijų studijų studentai. Šios specialybės absolventai gali pasiūlyti technologinius sprendimus, kaip atgauti ir pakartotinai panaudoti medžiagas ir energiją, tuo pačiu sumažinant ir aplinkos taršą. Manau, kad tai –viena iš perspektyviausių 21-ojo amžiaus specialybių, iš esmės prisidedančių prie planetos išsaugojimo“, – sako L. Kliučinskas.
