Populiariausio lietuviško dalinimosi „BitTorent“ bylomis tinklapio „Linkomanija“ registruotų vartotojų skaičius neseniai pasiekė 150 tūkst. Kultinio švediško „The Pirate Bay“ bendruomenėje – 4 mln. narių, tinklalapis nuolatos laikosi interneto lankomiausių šimtuke.
Statistika sako: šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų dalyvauja internetinių dalinimosi bylomis bendruomenių veikloje. Kasdien iš lietuviškų ir tarptautinių „piratų uostų“ į mūsų kompiuterius keliauja terabaitai muzikos, filmų, žaidimų, serialų ir kitokio gėrio. Dažniausiai – visiškai nemokamai.
Antra vertus, ar įmanoma Lietuvoje nepiratauti nekeičiant savo įpročių? Kiek laiko, pastangų ir pinigų kainuotų legaliai klausytis geros muzikos, žiūrėti kokybiškus filmus ir serialus patogiausiu laiku, žaisti populiariausius kompiuterinius žaidimus?
Eksperimentui renkuosi populiarius autorinius produktus. Tai – tinklalapio „IMDb“ vartotojų geriausiai vertinamas filmas „Išpirka Šošank kalėjime“ („Shawshank Redemption“) bei pelningiausias lietuviškas „Zero 2“. Norų sąraše atsiduria pasaulio bei Lietuvos roko klasika – „The Doors“ ir „Foje“ diskografijos. Taip pat bandysiu legaliai peržiūrėti visus 6 neįtikėtinai populiaraus mistinio serialo „Dingę“ („Lost“) sezonus ir tapti tikru visuomenės priešu kultiniame smurtiniame žaidime „Grand Theft Auto IV“. Žodžiu, visas naujosios interneto kartos atstovui privalomos pop kultūros rinkinėlis.
„Zero 2“ rasti paprasta – artimiausioje degalinėje, prie kasų, filmo DVD kainuoja 15 litų. O ieškodamas „Išpirkos Šošank kalėjime“ susiduriu su pirmuoju nusivylimu. Septyniems „Oskarams“ nominuoto filmo DVD kol kas Lietuvoje neišleistas. Videotekoje pasiūlo išsinuomoti nebent jo videokasetę už 6 litus parai. Kapstausi atmintyje. „Šošankas“ kino teatrus pasiekė 1994 m. Juokais pamanau, kad tikriausiai tais metais ir žiūrėjau paskutinį filmą iš VHS.
Nuomos punkte randu „Dingę“ DVD. Tiesa, kaip ir pasaulyje, kol kas Lietuvoje išleisti tik pirmų penkių sezonų diskai. Vadinasi, taip iki galo ir nesužinosiu, kas iš tikrųjų vyko paslaptingoje saloje. Visus penkis sezonus galiu peržiūrėti už 30 litų. Ir grąžinti, patikina videotekos darbuotojas, galėsiu visus iš karto, po savaitės. Vienas sezonas – 25 serijos, trunkančios po 42 minutes. Kad jiems peržiūrėti užtektų savaitės, reiktų mesti darbą, šeimą, draugus ir, ko gero, organizmo poreikius. Taigi, į videoteką geriau užsukti dažniau.
Muzikos pardavėjas Vilniaus centre pasitinka maloniai, su specialisto išmone vardina albumų pavadinimus, leidimo datas ir įmanomus variantus. 7 albumų „The Doors“ kolekciją gražioje dėžutėje, vinilinėse plokštelėse pirkti galiu iš karto, už 340 litų. Jei noriu kompaktinių diskų, teks palaukti apie 2-3 savaites, bet jie kainuos tik apie 280 litų.
„Foje“ diskografija taip pat kelia problemų. Dauguma albumų, išleistų audio kasetėmis, taip ir nebuvo perleisti kompaktiniais diskais, tad ir prekyboje jų nebėra. Vadinasi, surinkti visos 11 studijoje įrašytų albumų diskografijos ar bent esminės jos dalies perkant neįmanoma. Vos penki prekyboje likę kompaktiniai diskai man atsieitų 80 litų.
Legalų kompiuterinį žaidimą „GTA IV“ lengvai randu viename didžiųjų prekybos centrų. Diskas kainuoja 150 litų, o pagrindinis legalios kopijos privalumas – naudojimosi ja paprastumas. Pirk, neškis ir žaisk tuoj pat, jokių kodų „laužimų“ ar problemų su atnaujinimais. „GTA IV“ buvo lauktas ne vienerius metus ir puikiai įvertintas viso pasaulio žaidimų kritikų, bet ieškodamas kito žaidimo rimtai pagalvočiau. Juk negalėsiu disko grąžinti ir atsiimti pinigų, jei pasirodys nuobodus.
Suveskime sąskaitas. Pasirinktos „pop kultūros kolekcijos“ esminėss dalys man kainuotų apie 560-620 litų. Tam turėčiau skirti gerą pusdienį lakstymo po parduotuves, reguliariai lankytis vaizdo įrašų nuomos punkte. Iškiltų daug problemų, jei neturėčiau patefono, senamadiško vaizdo kasečių leistuvo ar magnetofono. Kai kurių kompaktinių bei DVD diskų tektų palūkėti, kasečių ieškoti tarp draugų melomanų bei blusų turguose.
Surasti beveik visą legalų kokybiškos pop kultūros užtaisą galėčiau ir interneto aukcionuose. Nesileidžiant į detales, jei įsigyčiau kreditinę banko kortelę, netingėčiau vaikščioti į paštą ir būti apgautas pardavėjų internete bei rinkčiausi pigiausius variantus, išleisčiau apie 500 litų. Siuntinių tektų laukti apie 2-3 savaites.
Kiek laiko užtruktų visa tai parsisiųsti nemokamai internetu? Nuo poros dienų iki poros savaičių. Turėčiau susitaikyti su tuo, kad neturiu kompaktinių ir DVD diskų, vinilinių plokštelių gražiose dėžutėse. Negalėčiau niekam šių prekių padovanoti, šiek tiek komplikuota būtų jomis pasidalinti su draugais. O svarbiausia – prarasčiau ieškojimo ir radimo malonumą.
Prie vieningų išvadų eiti baugu, tačiau pasirinkimas aiškus. Ant vienos svarstyklių lėkštelės – pusė tūkstančio litų, gausybė gražaus laiko ir galimybė rasti tai, ko nerastum parduotuvėse. Ant kitos – pirkimo džiaugsmas, gražios dėžutės bei pagarba įstatymams.
