Daugumai gyvenimo kelionė šia klase – ne pagal kišenę.
Kiek kainuoja bilietėlis?
Dažnam norisi skaičiuoti svetimus pinigus, bet dar įdomiau suskaičiuoti savus ir rezultatą palyginti su kitais. Kadangi apie svetimų piniginių turinį paprastai tenka spėlioti, neverta stebėtis, kad banko „Danske Bank“ atliktas tyrimas apie Lietuvos viduriniosios klasės pajamas susilaukė tokio susidomėjimo. Šio banko ekonomistai tiksliai apibrėžė, kokias pajamas gaunantys žmonės formaliai gali būti priskirti viduriniajai klasei, pajamų piramidėje esančiai tarp turtuomenės ir varguomenės.
Pasirodo, bilietą gyvenimo Lietuvoje skrydžiui viduriniąja klase gali įpirkti tas, kurio mėnesio pajamos, atskaičius mokesčius, siekia nuo 800 iki 2 100 eurų per mėnesį. „Danske Bank“ ekonomistai atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju kalbama apie vieną žmogų. Į viduriniąją klasę pretenduojanti trijų asmenų šeima per mėnesį turi uždirbti nuo 1 400 iki 3 700 eurų. Kol mintyse sumuojate savo šeimos pajamas, nerimaudami, ar taip pat priklausote viduriniajai klasei, skubu pranešti, kad nevertėtų pernelyg krimstis ir tiems, kurie susizgribo likę už borto. Tokių mūsų visuomenėje – absoliuti dauguma. „Danske Bank“ ekonomistų teigimu, viduriniajai klasei Lietuvoje priklauso vos 36 proc. visų namų ūkių.
Tai vienas mažiausių rodiklių Europoje. Tyrimo autorių teigimu, pagal vidutines pajamas gaunančios visuomenės dalies dydį velkamės ES uodegoje, pralenkdami tik Rumuniją ir Bulgariją. Ką jau kalbėti apie tokias šalis, kaip Danija ar Norvegija, kuriose viduriniajai klasei, dažnai vadinamai valstybės stuburu, priklauso bevei 80 proc. namų ūkių.
Absoliuti dauguma
Tyrimo autorių teigimu, vidutinių pajamų grupei Lietuvoje dažniausiai priklauso viduriniosios grandies vadybininkai, kvalifikuoti specialistai, smulkiojo verslo savininkai, taip pat jų šeimos nariai. Dažniausiai tai didžiuosiuose miestuose gyvenantys žmonės. Žinant lietuviškų pensijų dydį, iš pradžių gali labai nustebinti faktas, kad net 8 proc. senjorų pagal savo pajamas taip pat priklauso viduriniajai klasei. Tačiau nuostaba iškart praeina: neabejotinai didžiausią jų pajamų dalį sudaro ne gaunamos pensijos. „Danske Bank“ skaičiavimai rodo, kad vos 0,4 proc. pensinio amžiaus gyventojų patenka į aukštesnių pajamų grupę. Absoliuti dauguma senjorų Lietuvoje gyvena varguomenės rūpesčiais.
Ekonomistai atkreipia dėmesį į dar vieną šio tyrimo aspektą: jų teigimu, apatinę viduriniosios klasės pajamų kartelę – 800 eurų – pasiekusio darbuotojo visi su darbu susiję mokesčiai sudaro 42 proc. darbo vietos kainos. Tyrimo autoriai pateikia palyginimą: pasirodo, viduriniosios klasės ribą pasiekusio airio mokesčiai sudaro 21 proc., norvego – 30 proc., dano – 32 proc. Europos vidurkis sudaro 37 proc.
Rokas Grajauskas, „Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas, šio tyrimo vadovas, „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad Lietuvoje vidurinioji klasė yra tokia maža dėl to, jog pas mus labai didelė socialinė nelygybė. Pagal ją esame viena iš pirmaujančių ES šalių.
Neša didžiausią naštą
Ekonomistas nurodė dvi pagrindines tokio atsilikimo priežastis. „Pati svarbiausia – kiek pridėtinės vertės sukuriame savo valstybėje. Šiuo požiūriu atsiliekame nuo Vakarų Europos, tie produktai, kuriuos gaminame, yra gana elementarūs, pigūs, orientuoti į darbo jėgą. Už juos gauname mažai pajamų, sukuriame mažai pridėtinės vertės. Nuo to priklauso ir atlyginimai: ilguoju laikotarpiu jie auga kartu su pridėtine verte. Jei mažiau pridėtinės vertės – mažesni ir atlyginimai, mažesnė perkamoji galia“, – sakė pašnekovas.
Antroji priežastis – kaip paskirstoma sukurta pridėtinė vertė. R.Grajausko teigimu, Lietuvoje santykinai daug žmonių, mokančių labai mažus mokesčius, net jeigu ir uždirba daug. Dėl to, taip pat ir dėl didelės šešėlinės ekonomikos, nuo valstybės priklausomos socialinės grupės gyvena prastai. „Aišku, kai daug žmonių skursta, vidurinioji klasė yra mažesnė. Jos atstovų apmokestinimas yra gana aukštas, jis labai skiriasi nuo kitų socialinių grupių. Labiausiai apmokestinami dirbantieji samdomą darbą. Tai neatrodo labai teisinga. Reikėtų siekti mažinti ne tik skurdo klasės, bet ir viduriniosios klasės apmokestinimą. Reikia kelti realiąsias pajamas didinant konkurencingumą, pritraukiant investicijas, kuriant aukštesnę pridėtinę vertę“, – sakė R.Grajauskas.
Gal konkretūs žingsniai, padėsiantys stiprinti viduriniąją klasę, matyti Vyriausybės parengtame kitų metų valstybės biudžete? R.Grajausko teigimu, iš to, kas siūloma, akivaizdu, kad didžiausias dėmesys sutelktas į skurdo klasę. „Be abejo, reikia šiais žmonėmis pasirūpinti, reikia didinti pensijas, kelti neapmokestinamųjų pajamų dydį, bet norėtųsi, kad nebūtų apsiribota tik šia socialine grupe. Tas neapmokestinamųjų pajamų dydžio efektas baigia galioti ties maždaug 1 000 eurų pajamomis „popieriuje“, net nepriėjus prie viduriniosios klasės pajamų apatinės ribos. Taigi, iš esmės kalbame tik apie skurstančiuosius ir gaunančiuosius mažesnes nei vidutines pajamas. Jei galvotume apie viduriniosios klasės stiprinimą, bent jau apatinei šios klasės daliai reikėtų sumažinti apmokestinimą“, – sakė R.Grajauskas.
Madas diktuoja valstybė
Ekonomistas Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius, socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas, sakė turįs didelių abejonių dėl pačios viduriniosios klasės sampratos. Jo manymu, toks skirstymas yra atgyvenęs, šiuolaikinė visuomenė skirstoma į įvairius sluoksnius, kurie jau nevadinami klasėmis. Vieni mokslininkai išskiria 9, kiti – 11 tokių sluoksnių.
Šiaip ar taip, pasak ekonomisto, jei lygintume pagal pajamas, 10 ar 20 proc. daugiausia jų gaunančių žmonių dalis yra labai smarkiai atitrūkusi nuo vidurio. Apatinė visuomenės dalis – taip pat. „O kodėl taip atsitiko? Pirma, darbo pajamos Lietuvoje mažos, taip pat ir viešajame sektoriuje, nes valstybė surenka mažai mokesčių, ir šis sektorius yra menkai finansuojamas. Antra, atlyginimams skiriama pinigų dalis Lietuvos įmonių pajamose yra maža. Lietuviškų įmonių savininkai algoms skiria mažesnę dalį, nei ES šalių vidurkis“, – pabrėžė R.Lazutka.
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad pati valstybė, būdama didžiausia darbdavė, taip pat moka mažas algas. „O tai yra labai svarbu, nes ši darbdavė diktuoja madas darbo rinkoje. Privatūs darbdaviai į tai atsižvelgia. Be to, profsąjungos, kolektyviniai susitarimai Lietuvoje nėra paplitę, žmonės nesidera dėl algų, jie nebent gali ieškotis darbo kitur, bet ir ten jiems pasiūlo tą patį“, – teigė ekonomistas.
Ne pajamos svarbiausia
Ekonomisto Vytauto Žukausko, Laisvosios rinkos instituto viceprezidento, manymu, bandyti apibūdinti viduriniąją klasę vien pagal gaunamas pajamas nėra teisinga. „Mano supratimu, pajamos yra labiau pasekmė, o ne pagrindinis šios klasės bruožas. Vidurinioji klasė pirmiausia yra tam tikras žmonių mentalitetas, gyvenimo filosofija.
Paprastai tai išsilavinę, nepriklausomi žmonės, turintys platesnį požiūrį į pasaulį, tam tikrą vertybių sistemą, norintys kurti savo ateitį ir rimtai ją planuojantys. Šios socialinės grupės pajamos yra labiau šio siekio pasekmė, o ne priežastis“, – sakė pašnekovas. Pasak V.Žukausko, būtų klaidinga manyti, kad, pervedus keliasdešimt tūkstančių žmonių iš vienos pajamų grupės į kitą, susiformuos vidurinioji klasė. Ekonomisto teigimu, „normaliose“ šalyse ši klasė atsiranda būtent iš to, kad išsilavinę žmonės patys imasi iniciatyvos kurti ir gerinti savo gyvenimą. „Galbūt yra žmonių, kurie šiuo metu uždirba mažiau, bet jie pagal savo mentalitetą priklauso viduriniajai klasei, ir galbūt yra žmonių, kurie uždirba tuos pinigus kur nors šešėlyje, bet jie neturėtų priklausyti viduriniajai klasei, nes jų požiūris į gyvenimą, mentalitetas ir vertybės visai neatitinka šios klasės vertybių“, – pabrėžė ekonomistas.
V.Žukausko teigimu, viduriniosios klasės Lietuvoje nesukursime didesniais mokesčiais iš kažko atėmę ir kitiems padaliję. Reikėtų stengtis sudaryti tokias sąlygas, kad iniciatyviems, kūrybingiems, veržliems žmonėms būtų lengva veikti ekonomiškai. „Jei paimsime ir duosime kam nors pajamų, tai nereiškia, kad jis pakils į viduriniąją klasę. Nepakils. Jeigu ne pats užsidirbo, ne pats sukūrė, tai ir nebus ten“, – apibendrino pašnekovas.
Niekaip neišeina
„Remiantis „Danske Bank“ pajamų dydžio kriterijais apibrėžtai viduriniajai klasei priklauso gal tik apie 30 proc. Lietuvos ūkininkų“, – „Valstiečių laikraščiui“ sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Tarp jų esą būtų gal kokie 3 proc. mokančiųjų pelno mokestį, taigi jie būtų pakilę šiek tiek virš viduriniosios klasės. „O visi kiti nepatektų. Lietuvoje 87 proc. ūkių yra smulkieji ir vidutiniai, jie negeneruoja tokio pelno arba išvis jo neuždirba. Praktiškai dirba ties nuliu, arba vienais metais šiek tiek uždirba, o kitais sudeda pinigus atgal į žemę. Darbas dėl darbo“, – sakė J.Talmantas.
Anot pašnekovo, skaičiuojantieji žmonių pajamas neįvertina, kiek pabrango vartojimo prekių krepšelis. „Niekaip neišeina ūkininkams į tą viduriniąją klasę, vadinamąjį valstybės stuburą, patekti. Lietuvoje dar nepradėjo rūpintis, kaip jį išauginti. Pirmiausia reikia pradėti tą daryti nuo žemės ūkio, nes Lietuva daugiau nieko neturi.
Tik žemės ūkį ir žemės ūkio produkciją perdirbančią perdirbamąją pramonę. Aš pateikiau klausimą žemės ūkio ministrui: „Ar gali Lietuva išgyventi be žemės ūkio?“ „Ne, – atsakė. – Negali.“ Kai buvo 2008 m. krizė, tik žemės ūkis ir ištraukė visą valstybę“, – teigė J. Talmantas. Jis sakė nemanantis, kad dabartinės valdžios ekonominė politika sustiprins viduriniąją klasę. „Gal tik labiau sukiršins, jei iš vieno bus atimta, o kitam atiduota.“
