Sprogęs ekonomikos burbulas Ispanijai paliko ne tik ekonominę recesiją ir penkis milijonus bedarbių, bet ir ilgą įtariamų korupcija asmenų sąrašą.
Ekonominio pakilimo laikais pinigų netrūko niekam, o ypač statybų sektoriui, lobusiam nepagrįstai didėjant nekilnojamo turto kainoms. Tuo pačiu metu pelnėsi bankai bei įvairios taupomosios kasos, vadinamosios „cajos”, drąsiai investavusios į ekstravagantiškiausius projektus, verslininkai ir politikai, daliję statybų leidimus bei duodavę žalią šviesą viešiesiems kontraktams ir pirkimams. Šiuo metu beveik 300 aukštų Ispanijos politikų įtariami korupciniais ryšiais. „Niekada nemokėjau ir negavau nelegalių pinigų”, šeštadienį buvo priverstas viešai teisintis Vyriausybės ir valdančiosios Liaudies partijos (Partido Popular, PP) vadovas Mariano Rajoy, vienam iš didžiausių šalies dienraščių ketvirtadienį “susprogdinus bombą”, paviešinus, manomai nelegalią, PP buhalteriją.
Dienraštis „El Pais” tvirtina, kad yra gavęs buvusių PP iždininkų rašytų apskaitos dokumentų kopijas, kuriose matyti pinigų, nepatekusių į oficialią partijos buhalteriją, apskaita. Sąraše, kuris Ispanijoje vadinamas „Barceno“ sąrašu (jam vardą davė vienas iš spėjamų autorių - Luisas Barcenas), kaip davėjai figūruoja ir didieji statybų rangovai. Žurnalistų teigimu, didelė šių pajamų dalis pažeidžia partijų finansavimo įstatymą, mat duodama suma yra arba per didelė, arba tas pats žmogus paremia partiją daugiau ir dažniau nei leidžia įstatymas.
Dar įtartiniau atrodo gavėjų sąrašas. Jame nemažai buvusių ir esamų partijos valdybos narių, net ir pats Mariano Rajoy, kuris, kaip teigiama, 11 metų iš eilės kasmet iš partijos gaudavęs po 22 500 eurų.
Spaudos mesti kaltinimai nėra įrodyti: PP viską neigia, kaip ir pats tariamasis įrašų autorius L. Barcenas. Net jeigu ir pasitvirtintų, jog paviešinti įrašai tikri, kaip nusikaltimas jie būtų vertinami tik patikrinus visų minimų asmenų deklaracijas ir radus, jog šios pajamos nebuvo paviešintos. Tačiau net ir tuo atveju tai nebūtų didelis nusikaltimas. Buvęs PP vadovas Aznar, kurio valdymo metais ir buvo vedama menama nelegali apskaita, pareiškė paduosiąs „El Pais“ į teismą. Tuo tarpu PP pradedamas skubus finansinis auditas, siekiant parodyti, jog partijos apskaita yra „viena ir ji yra skaidri“.
Tačiau didžiausia, moralinė, žala, yra jau padaryta, nes šis skandalas yra tik vienas iš daugelio, vos ne nuolat krečiančių PP ir visą Ispanijos politinį elitą. Pats Barcenas dar 2009-aisiais, pradėjus kitą tyrimą dėl kyšių ėmimo, atsistatydino iš partijos iždininko pareigų. Šiuo metu jo veikla tiriama dar ir dėl to, kad pernai, PP paskelbus finansinę amnestiją pajamų slėpėjams, Barcenas legalizavo net 11 mln. eurų. Teigiama, jog savo sąskaitose Šveicarijoje didžiausią sumą jis sukaupė 2007-aisiais, kuomet jo „nelegalios santaupos” siekė net 22 mln. eurų. Pasigirsta spekuliacijų, jog sąrašą paviešino pats L. Barcenas, supykęs, jog partijos vadovybė ne tik negynė jo prasidėjus tyrimui, bet ir viešai nuo jo atsiribojo.
Tebesitęsia ir 2007-aisiais, to pačio “El Pais”, pradėtas tyrimas dėl kyšių, kuriuos PP nariai gavo iš verslininko Francisco Correa. Pastarasis kaltinamas tuo, jog jo įmonės tokiu būdu siekė viešųjų kontraktų, leidimų statyboms bei sau naudingų pakeitimų urbanistikos plėtrą reguliuojančiuose įstatymuose. Ši byla, pergyvenusi daug peripetijų, tebesitęsia. Sausio pabaigoje policija pareiškė, jog aptiktuose dokumentuose rastas kyšių bei dovanų, skirtų įvairiems politikams, tarp jų ir dabartinei sveikatos ministrei Anai Mato bei jos tuometiniam vyrui, taip pat PP nariui, sąrašas. Jame matyti, jog F. Correa grupė, jiems pirko bilietus kelionėms su vaikais, nuomojo viešbučius bei dovanojo brangias “Luis Vutton” rankines. Sveikatos ministrė Ana Mato skubiai atsiribojo nuo buvusio vyro ir pareiškė nieko iš E. Correa negavusi. Šie skandalai tik įliejo žibalo į jau liepsnojantį laužą. Rinkėjai itin nepatenkinti M. Rajoy vykdoma taupymo politika, kuri iki šiol taip ir neatnešė žadėto pagerėjimo. Pačiam M. Rajoy viešai reikalaujant visų ispanų „pasiaukoti“ prisimenama ir banko „Bankia” griūtis, palikusi iždui 18 mln. eurų skolą ES fondams. Buvęs banko vadovas, Rodrigo Rato, vienu metu vadovavęs Tarptautiniam Valiutos Fondui bei buvęs Ispanijos ekonomikos ministru PP vyriausybėje, kartu su dar 32 valdybos nariais, kaltinamas duomenų klastojimu. Nesuprantama, kaip apskaita galėjo rodyti pelną, kuomet bankas patyrė tik milžiniškus nuostolius. Tačiau kaltinimai bei teismo procesas nesutrukdė šalies telekomunikacijų milžinei „Telefonica” pakviesti Rato dirbti jos patarėju Lotynų Amerikos rinkai.
„Telefonica” buvo „priglaudusi“ ir liūdnai pagarsėjusį karaliaus žentą Iñaki Urdangarin, teisiamą dėl viešųjų fondų pasisavinimo. Nors visos teisinės instancijos stengiasi karaliaus dukrą išlaikyti nuošaliau, lieka neaišku kaip ji, dirbdama drauge su vyru, apie vykdomas machinacijas galėjo nežinoti.
Be to, dabar byloje teisiamas ir princesės Cristinos patarėjas, savo laiku dirbęs su ja ir jos vyru. Teigiama, jog, priedangai naudodamas ne pelno siekiantį institutą sportui propaguoti „Noos“, pasisavino daugiau nei 7 milijonus eurų. Antonio Torres, buvęs Urdangarino verslo partneris, mielai dalijasi detalėmis, metančiomis šešėlį ir ant karališkosios šeimos. Atrodo, jog Juan Carlos II, sužinojęs apie savo žento veiklą, pasistengė išsiųsti jį į JAV, atstovauti „Telefonicai“. Spaudoje minima ir tai, kad pats Urdangarin nevengė siekti kontraktų teigdamas, jog jis „turi ryšių rūmuose“. Galiausiai tebesitęsia tyrimai ir dėl korupcijos Ispanijos regionuose Galicijoje ir Katalonijoje. Pastarojoje netikslumų ekonominėje apskaitoje aptikta ir anksčiau, taip pat ir Socialistų partijos valdytose savivaldybėse. Kaip ten bebūtų, šiuo metu su kiekvienu nauju skandalu ispanai savęs klausia: „kas bus toliau?“.
Praėjusį penktadienį ir šeštadienį jau vyko demonstracijos reikalavusios vyriausybės atsistatydinimo. Nors akivaizdu, jog Ispanijai, kurios ekonomika vis dar stagnuoja, o jos ekonominis vertinimas pagerėjo tik Europos Centrinio Banko vadovui pareiškus, jog euras bus gelbėjamas bet kokiomis priemonėmis, reikia stabilumo. Iš dalies todėl vis dažniau pasigirstančio reikalavimo vyriausybei atsistatydinti neremia opozicinės partijos, netrykštančios noru atsidurti valdžioje tokiu sudėtingu metu. Kita vertus, kuo labiau prarandamas pasitikėjimas vyriausybe, tuo sunkiau įgyvendinti reikalingas nemalonias reformas. Kol kas išankstiniai rinkimai menkai tikėtini, tačiau neaišku kiek dar skandalų paliko sprogęs burbulas. Stabilumas stabilumu tačiau šiuo metu rinkėjai vis dažniau savęs klausia, kokia turėtų būti šio stabilumo kaina.
