Taigi, dar viena globali spekuliacinių investicijų puota baigta, finansų tūzai skirstosi (kas į pensiją, kas cypėn, kas prie įprastų darbų), atėjo laikas vyriausybėms imtis tvarkyt patalpas ir dengti nuostolius patalpų savininkams ir jų kaimynams.
Diskusiją apie finansų tūzus ir jų genetiką palikim entuziastams, o patys pažvelkime į vyriausybių veiksmus.
Ši ekonomikos krizė politikus ir ekonomistus pastatė prieš dilemą. Ar, realiajai ekonomikai liaujantis augti ir net pasisukant nert žemyn, valdžia turi skolintis, didinti išlaidas ir skatinti paklausą, ar, priešingai, biudžeto pajamoms mažėjant išlaidas mažinti ir taip išvengti biudžeto deficito didėjimo ir būtinumo skolintis, kai palūkanos labai padidėjo ir darosi sunku net refinansuoti senas skolas?
Kitaip tariant, didinti valstybės biudžeto deficitą ar jį mažinti?
Veiklos pradžioje akcentavusi siekį pirmiausia subalansuoti valstybės finansus dabar Lietuvos Vyriausybė koreguoja savo nuostatas. Neaišku, ar dėl to, kad susilaukė nemažai (nors nesyk prieštaringos) kritikos iš analitikų, opozicijos, verslo grupių, ar dėl to, kad jos programa gan akivaizdžiai susikirto su Europos Komisijos suformuluotu ir gruodį Europos Vadovų Tarybos (taigi, ir Lietuvos Respublikos Prezidento) patvirtintu „Europos ekonomikos gaivinimo planu“.
Pradžioje Vyriausybės svarbiausias tikslas buvo pertvarkyti mokesčius ir sumažinti valstybės išlaidas, kad būtų padengtas biudžeto deficitas. Premjeras visur ir visiems aiškino, kiek milijardų trūksta iki biudžeto pusiausvyros ir kaip jis tuos milijardus atras.
Balansavimo aistrą buvo galima suprasti. Nėra pavydėtina padėtis, kai 2007-aisiais, dar netrikdomo spartaus augimo metais, Estijos valdžios sektorius turėjo 3 proc. BVP perviršį, Latvijos – 0,7 proc. perviršį, o Lietuvai jau buvo „pavykę“ įsitaisyti 1,9 proc. deficitą.
Ir Lietuvoje, ir beveik visur Europoje, ir Šiaurės Amerikoje griebtasi ūkio reanimavimo.
Visų žvilgsniai nukrypo į paklausos skatinimą. Tai galima daryti, pirma, didinant valstybės išlaidas, antra, mažinant mokesčius, trečia, atpiginant ir palengvinant kreditą.
Kaip visi žinome, trečias kelias šiuo metu uždarytas – bankai turėjo tokių sunkumų, kad tarpbankinio kredito rinka bemaž visai užgeso, patys gi bankai, išsigandę blogų paskolų augimo, sugriežtino paskolų sąlygas, gerokai pakenkdami verslui.
Liko kiti du. Jie skyrėsi tarpusavyje pirmiausia poveikio staigumu bei veiksmingumu. Mokesčių mažinimas turi tą privalumą, kad jis investicijų ir kitų išlaidų sprendimus palieka privačių subjektų rankose. Tai garantuoja didesnį pajamų naudojimo efektyvumą. Tačiau mokesčių mažinimas, ypač sunkmečiu, niekad nepadidins paklausos tokiu dydžiu, kokiu padidėjo žmonių ir verslo įmonių pajamos, kadangi visi veikėjai dalį tų atsiradusių pinigų suspaus saujoje, t. y. taupys. Juk sunkmetis, kreditas pabrango ar išvis neprieinamas, užimtumas nebegarantuotas - reikia turėti savų lėšų atsargas.
Tuo tarpu valstybės išlaidų padidinimas yra kur kas veiksmingesnis. Valstybės užsakymai darbams, investicijų išplėtimas ir panašūs projektai iškart kelia privataus sektoriaus aktyvumą, didina pajamas ir paklausą prekėms bei paslaugoms.
Problema tik ta, kad šalyje, kuri maždaug pusę viso to, ką pagamina, iškeičia į užsienio produkciją, tas paklausos skatinimas irgi perpus bus užsienio verslo įmonių, mūsų importo partnerių, gamybos skatinimas.
Irgi gerai, bet klausimas iškyla – ką turim labiau skatinti: paklausą ar pasiūlą?
Pagrindinis dalykas mažai atvirai nacionalinei ekonomikai – biudžeto išlaidomis ne tik (ir ne tiek) padidinti visuminę paklausą, bet tomis išlaidomis pagerinti visuminės pasiūlos sąlygas. Kitaip tariant, padėti verslui atpiginti tradicinę produkciją bei greičiau pereiti prie perspektyvesnių gaminių.
Europos ekonomikos gaivinimo planas apibrėžė du „grynus“ ekonominius tikslus (greta kitų dviejų, orientuotų į struktūrines reformas ateities perspektyvų labui ir energetinį saugumą bei, pridėkim, atsiradusius iš dalies dėl politinės retorikos reikalavimų). Pirmas – tai greitas paklausos ir vartotojų pasitikėjimo paskatinimas (tai yra ES šalių vyriausybės turi ūžtelt daugiau išlaidų į rinką, o vartotojai - nesiimti pernelyg smarkiai taupyti, bet ir leisti pinigus, ir skolintis). Antra, sumažinti sunkumus žmonėms, atsirandančius dėl ekonomikos nuosmukio, ir ypač padėti tiems, kurie labiausiai pažeidžiami, pirmiausia – darbą prarandantiems asmenims.
Pirmuoju punktu nacionalinė pataisa (apie kurių būtinumą taip pat kalba tas planas) būtina – tai didžiosios ES ekonomikos gali taip daryti: būdamos santykinai labiau uždaros jos ir didesnį poveikį vidaus prekių ir paslaugų paklausai padarys, ir tas poveikis joms, turtingoms, pigiau kainuos (dengiant biudžeto deficitą skolinantis).
Lietuvos atveju truputį kitaip – mūsų ūkis auga tiek, kiek sugeba prekiauti pasaulio rinkose. Vadinasi, mums svarbiausia ne paklausą skatinti (tai skatins importą, o importuoti mes ir be skatinimo sugebame), bet pasiūlą (tai ir eksportą didins, ir realųjį vartojimą šalyje).
Pasiūlą skatina viskas, kas mažina prekių ir paslaugų gamybos ir teikimo kaštus (sąnaudas bei kainas) ir didina jų kokybę. Minint tik tai, kas priklauso nuo mūsų valdžios, tai bus bet kokia jos parama mažinant eksporto riziką, didinant žinias apie konjunktūrą rinkose, atliekant taikomuosius tyrimus, taip pat mokesčių lengvatos eksportuotojams, parama finansuojant to verslo investicijas. Ir, atitinkamai, pasiūlą varžo, smaugia ir galop pakerta visų mūsų pajamas viskas, kas tuos kaštus didina – daug smulkių dalykų čia tektų vardinti, bet šiandien tebedominuoja vienas: pavojus, kad darbo užmokestis vėl augs sparčiau nei darbo našumas.
Mūsų ekonomika tebėra lanksti, vitališka, imli. Jai bet kuri pagalba duos didelį efektą. Eliminavus žmones su nešvariomis rankomis ir visomis priemonėmis šalinant kliūtis konkurencijai (viena iš priemonių čia būtų vėsesnis reagavimas į prašymus apsaugoti nuo užsienio konkurencijos), pagalba verslui tikrai duos regimą efektą.
