Anot Seimo Kaimo reikalų komiteto vadovo, nenormalu, kai žemėtvarkininkai neretai asocijuodavosi su žemgrobiais.
Dabar yra tinkamas laikas padėtį pakeisti.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas Pupinis mano, kad žemės reikalų tvarkymą perdavus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos žemėtvarkos darbai paspartės, žemės reikalai spręsis operatyviau ir skaidriau, bus išleidžiama mažiau mokesčių mokėtojų pinigų, o pareigūnai taps atsakingesni.
„Nenormalu, kai žemėtvarkininkai neretai žmonėms asocijuodavosi su žemgrobiais. Dabar yra labai tinkamas laikas padėtį pakeisti ir nuo pat pirmųjų dienų dirbti visai kitu stiliumi“,- sakė jis interviu Eltos žurnalistei Jadvygai Bieliavskai.
Valdančiajai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijai priklausantis politikas sako, kad rudenį Seimo Kaimo reikalų komitetas numato svarstyti klausimus, susijusius su žemės mokesčiu apleistoms žemėms.
„Naujos įstatymo nuostatos, susijusios su žemės mokesčio dydžiu, neturėtų paliesti žemę tinkamai prižiūrinčių asmenų, ypač žemdirbių, šią žemę naudojančių žemės ūkio produktų gamybai“, – sako E. Pupinis.
Rudenį Seimo Kaimo reikalų komitetas taip pat ketina aiškintis, kodėl Seimo ketinimus supaprastinti teritorijų planavimą kaime, rengiant kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, praktiškai nepavyko įgyvendinti, ir jie liko tik popieriuje. „Paklausime atsakingų pareigūnų, kodėl taip yra“, – žada E. Pupinis.
Nuo liepos 1 d. panaikinus apskričių administracijas, už žemėtvarką, nesvarbu ar tai būtų kaimo, ar miesto žemė, yra atsakinga Nacionalinė žemės tarnyba, kuri šias funkcijas turėtų vykdyti per teritorinius padalinius visoje šalyje. Nors nuo apskričių reformos praėjo tik pusantro mėnesio, norėčiau paklausti, kaip sekasi vykdyti šią funkciją, ar žemės reikalų tvarkymas nesustojo, ar gyventojai neturi dėl to nepatogumų?
Dar tikrai per anksti daryti išvadas, kadangi procesas tik prasidėjo. Apskričių administracijos išlaikymas brangiai kainavo Lietuvos mokesčių mokėtojams, o efektyvumas buvo mažas. Administracijų darbuotojai dirbo tą patį darbą kaip ir ministerijų ar savivaldybių tarnautojai, todėl gyventojai buvo siuntinėjami iš vienos įstaigos į kitą. Žmonės pyko, ir taip buvo smukdomas pasitikėjimas visa valstybe. Taigi dabar panaikinus perteklines valstybės institucijas sumažės biurokratizmo, paspartės gyventojų aptarnavimas ir bus sutaupoma mokesčių mokėtojų lėšų.
Manau, kad su žeme susijusių klausimų sprendimo procedūros žymiai priartėjo prie žmonių, nes sprendimai bus priimami rajonų centruose esančiuose Nacionalinės žemės tarnybos padaliniuose, o ne apskričių centruose. Be to, sutrumpės probleminių klausimų nagrinėjimas, paspartės sprendimų priėmimas.
Pradiniu laikotarpiu daug kas priklausys nuo pačios Nacionalinės žemės tarnybos noro efektyviai dirbti, tačiau, savaime suprantama, vėliau bus svarbus ir kitų institucijų geranoriškas pasiryžimas dirbti išvien. Rezultatas priklausys ir nuo savivaldybių nusiteikimo, ypač didžiuosiuose miestuose, – ar jos taps partnerėmis, ar bus bandoma kiekviena proga apsunkinti ir politizuoti procesą. Prielaidų partnerystei tikrai užtenka, nes, kaip minėjau, sprendimai bus priimami rajonų centruose, todėl kiekvienu klausimu savivaldybės vadovai ir tarnautojai problemas galės spręsti betarpiškai bendradarbiaudami.
Nenormalu, kai žemėtvarkininkai neretai žmonėms asocijuodavosi su žemgrobiais. Dabar yra labai tinkamas laikas padėtį pakeisti ir nuo pat pirmųjų dienų dirbti visai kitu stiliumi.
Pirmas žingsnis padarytas, toliau reikėtų ieškoti galimybių, kaip supaprastinti ir sutrumpinti perdavimo disponavimo žeme procedūras. Premjeras Andrius Kubilius pažadėjo, kad toliau tęs diskusijas su savivaldos atstovais ir ieškos galimybių nutarimais ir kitais poįstatyminiais aktais sureguliuoti santykius taip, kad žemės reikalai būtų sprendžiami optimaliai greitai, nes nuo to priklausys ne tik piliečių nuomonė apie įvykusią apskričių reformą, bet ir mūsų valstybės patrauklumas investitoriams, kurie ne kartą išsakė pagrindinę problemą – nesugebėjimą operatyviai spręsti žemės, reikalingos investicijoms, klausimų.
Ar apskričių panaikinimas nesutrukdys buvusiems savininkams atkurti nuosavybės teisės į žemę? Kaimuose negrąžinta buvusiems savininkams tik apie 2 proc. žemės. Tačiau miestuose, ypač Kaune ir Vilniuje, labai atsiliekama, nuosavybės teisės į žemę atkurtos tik į 68 proc. prašymuose nurodyto ploto. Kada pagaliau planuojama užbaigti žemės reformą ir kiek tam reikės lėšų?
Mano manymu, būtent apskričių administracijų panaikinimas yra esminė prielaida norint kuo greičiau užbaigti nuosavybės grąžinimą jos teisėtiems savininkams. Visą žemės reikalų tvarkymą sukoncentravus vienose rankose – Nacionalinėje žemės tarnyboje – žemėtvarkos darbai paspartės, bus išleidžiama mažiau mokesčių mokėtojų pinigų, klausimų sprendimas taps operatyvesnis, skaidresnis, o pareigūnai – atsakingesni.
Jau liepą buvo paskelbta, kad nuosavybės grąžinimo bylos bus tvarkomos elektroniniu būdu ir kiekvienas asmuo, norėdamas sužinoti, kokioje stadijoje yra jo žemės grąžinimo klausimas, tą galės sužinoti internete.
Ši Vyriausybė yra numačiusi 2012 metais užbaigti nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą. Manau, kad procesą visiškai užbaigti per trejus metus kaimo vietovėse yra realu – tam reikia apie 30 mln. Lt. Kitų metų biudžeto projekte yra numatytas 25 mln. Lt poreikis, iš kurių beveik 16 mln. Lt būtų skirta nuosavybės teisių atkūrimo darbams (2010 metams jų buvo skirta 8,5 mln. Lt).
Jei lėšų bus skirta tiek, koks yra poreikis, 2012 metais įvykdyti piliečiams dar 1991 metais duotą pažadą yra realu, tačiau tam turi susitelkti visi: valdantieji, opozicija ir valstybės pareigūnai.
Kalbama, kad Lietuvoje apskritis pakeis regionai. Kada jie pradės steigtis, ar tai nereiškia, kad vėl bus grįžtama prie buvusios tvarkos?
Regionai nebus dar viena valdžios grandis, kokios buvo apskritys. Tai bus tarsi idėjų generatoriai ir finansų sutelkimo instrumentai, kurie rūpinsis, kaip iš įvairių fondų regionui vystyti pritraukti kuo daugiau lėšų. Jų pagrindinis tikslas bus pasiekti, kad Lietuvos regionų, taip pat ir kaimo vietovių ekonominis išvystymas, gyvenimo kokybė niekuo nenusileistų kitų, šiuo metu geriau ekonomiškai išvystytų, Europos šalių regionų išvystymui ir gyvenimo kokybei. Regionai planuos, ieškos finansų ir vykdys projektus, kurie bus naudingi jų bendruomenėms. Tuo tarpu žmonės, spręsdami kasdienes problemas, visai nesusidurs su regionų administracijų darbuotojais, nes jie neturės įtakos jokiems kasdieniams reikalams. Visus žmogui aktualius klausimus turės išspręsti seniūnijos ir savivaldybės.
2011 m. gegužę baigiasi 7 metų pereinamasis laikotarpis, draudžiantis užsieniečiams įsigyti Lietuvoje žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę. Tačiau praėjusių metų pabaigoje Seimas priėmė rezoliuciją, kuria įpareigojo Vyriausybę derėtis su Europos Komisija (EK), kad šis pereinamasis laikotarpis būtų pratęstas iki 2013 m. Ar, Jūsų nuomone, būtų realu išsikovoti pereinamojo laikotarpio pratęsimą ir kam jis yra reikalingas?
2009 m. lapkričio 26 d. Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl žemės ūkio ir miškų paskirties žemės pardavimo užsieniečiams draudimo pratęsimo“, kuria Seimas pasiūlė Vyriausybei argumentuotai derėtis su EK ir įrodyti pereinamojo laikotarpio, draudžiančio įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę užsienio subjektams, pratęsimo iki 2013 metų būtinybę.
EK Lietuvai tik iki 2009 metų gruodžio 31 d. buvo suteikusi teisę taikyti valstybės paramos priemones, įsigyjant valstybinę ir privačią žemės ūkio paskirties žemę mūsų šalies ūkininkams. Reaguodama į Lietuvos prašymą, ES Taryba 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimu leido pratęsti valstybės pagalbos priemonių perkant valstybinę žemės ūkio paskirties žemę taikymą iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl, manau, kad tai bus galutinai įteisinta ir kitose ES struktūrose.
Tikiuosi, kad analogiškai bus išspręstas ir pereinamojo laikotarpio užsienio subjektams, norintiems įsigyti žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemę, pratęsimo klausimas.
Jeigu nepavyktų įtikinti Europos Komisijos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo, užsieniečiai jau nuo kitų metų pavasario Lietuvoje galės pirkti žemę be jokių dabar taikomų apribojimų. Kiek pagrįstos kalbos, kad jau dabar, apeinant įstatymus, esą neteisėtai užsieniečiams išparduota tūkstančiai hektarų žemės ir ji, pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, bus tiesiog legalizuota?
Greičiausiai visi sutiktų, kad esami žemės pirkimo užsieniečiams apribojimai laukiamų rezultatų nedavė. Tenka apgailestauti, kad pasitaiko nesąžiningų užsieniečių, kurie sudarydami įgaliojimus su mūsų šalies piliečiais nepaiso jiems nustatytų apribojimų. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius kreipėsi į kompetentingas institucijas (FNTT, STT ir kitas), prašydamas išsiaiškinti, kokiomis lėšomis atitinkamos bendrovės superka žemės ūkio paskirties žemę, tačiau atsakyta, kad jokių pažeidimų nėra.
Akivaizdu, kad vien tik formalus pereinamojo laikotarpio pratęsimas neužtikrins žemės kainų skirtumų suvienodinimo Lietuvoje ir ES valstybėse, nesukurs Lietuvoje sveika konkurencija grįstos žemės rinkos, galų gale neišspręs jau dabar susiklosčiusios situacijos dėl užsieniečių neteisėtai įgytos žemės. Kita vertus, negalime leisti, kad užsieniečių neteisėtais būdais (per trečius asmenis) įgyta žemė būtų paprastai legalizuota iš karto pasibaigus pereinamajam laikotarpiui.
Į šias problemas neturėtų būti žvelgiama remiantis tik vienu konstituciniu įstatymu. Nemanau, kad termino užsieniečiams, nuolat gyvenantiems Lietuvoje, pratęsimas ar panašūs pavieniai siūlymai galėtų iš esmės pakeisti ar užkirsti kelią susiklosčiusiai ydingai žemės pirkimo praktikai.
Mūsų siekiamas pereinamojo laikotarpio pratęsimas turėtų būti siejamas su žemės reformos pabaiga. Žemės rinkos liberalizavimas užsieniečiams negali prasidėti tol, kol nebus užbaigta esminė žemės reformos dalis – nuosavybės atkūrimas.
Ką galite atsakyti skeptikams, manantiems, kad neribojamas žemės pardavimas užsieniečiams gali grėsti nacionaliniam Lietuvos saugumui, o ilgainiui – ir Lietuvos suverenitetui?
Manau, kad svarbu yra ne tuščiai diskutuoti, baimintis, o dirbti. Reikia ne gąsdinti mūsų šalies ūkininkus, kaip bus blogai, jei žemės ūkio paskirties žemė bus parduodama visiems užsieniečiams (jei draudimas nebus pratęstas), o skatinti juos įsigyti naudojamą žemę, nedaryti kliūčių sudaryti nuomos sutartis ir panašiai.
Pernai gruodį Seimas priėmė mano įregistruotą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pakeitimą. Jame nustatyta, kad laisva žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja valstybės paramos įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę subjektai, atitinkantys Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šiems piliečiams. Tokiu būdu buvo užtikrinta galimybė žemdirbiams ir toliau naudoti jų lėšomis įdirbtą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę.
Tai yra puikus pavyzdys: visi seniai žinojo apie įstatyme numatytą blogybę, apie tai, kad daug ūkininkų buvo tiesiogine prasme nuvaryti nuo jų įdirbtos žemės, kurią pagal išvadas dažnai privatizuodavo neaiškūs „berniukai“.
Manau, kad turi būti kuo greičiau apskaityta visa fizinių ir juridinių asmenų valdoma žemė, jos dabartiniai savininkai turi būti aiškiai įvardinti viešame registre.
Seimas praėjusios sesijos metu pakeitė Žemės įstatymą, pagal kurį įkurtas Žemės fondas – tam tikras valstybės įrankis, berūpinantis valstybine žemės ūkio paskirties žeme.
Be to, Kaimo reikalų komitetas šių metų balandžio mėnesį pasiūlė Vyriausybei nustatyti tokį teisinį reglamentavimą, kad visos lėšos už parduotą valstybinę žemę būtų skiriamos tik valstybinės žemės tvarkymo darbams finansuoti. Turime susitvarkyti savo teisinę bazę taip, kad joje neliktų landų nesąžiningiems mūsų ar kitų šalių asmenims.
Ar Seimas pritars Žemės ūkio ministerijos siūlymui didinti mokesčius už apleistą, piktžolėmis apaugusią žemę? Kada galėtų įsigalioti toks padidintas mokesčio tarifas?
Deja, tenka pripažinti, kad dabartinė žemės ūkio paskirties žemės būklė šalyje yra nepatenkinama. Susiklosčiusi situacija lėmė sprendimą įsteigti valstybės įmonę „Valstybės žemės fondas“, kuriai pavesta įgyvendinti valstybės biudžeto ir ES lėšomis finansuojamas priemones, mažinančias apleistos žemės plotus.
Šiuo metu žemės mokestis sudaro 1,5 procento žemės vertės, apskaičiuotos pagal Žemės įvertinimo metodikoje nustatytą tvarką. Nauja žemės mokesčio skaičiavimo metodika dar nėra rengiama, tačiau šiuo klausimu jau kurį laiką yra diskutuojama įvairiose institucijose.
Žemės ūkio ministro šių metų gegužės 5 d. įsakymu sudaryta darbo grupė konstatavo, kad dabartinė žemės mokesčio apskaičiavimo tvarka stabdo efektyvų žemės naudojimą ir žemės išteklių valdymą. Todėl ji pasiūlė nustatyti teisės aktuose žemės mokesčio skaičiavimą nuo žemės vidutinės rinkos vertės, apskaičiuotos pagal žemės verčių žemėlapius.
Savivaldybių taryboms siūloma suteikti teisę pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus nustatyti konkretų žemės mokesčio tarifą intervalo ribose nuo 0,01 proc. iki 4 proc. Žemės ūkio veiklos subjektams, tinkamai prižiūrintiems žemės plotus, siūloma iš esmės nedidinti žemės mokesčio. Tuo tarpu apleistiems žemės ūkio paskirties žemės sklypams siūloma nustatyti maksimalų žemės mokesčio tarifą (4 proc.) ir netaikyti jokių nuolatinių žemės vertės mažinimo koeficientų. Darbo grupė taip pat siūlo numatyti pereinamąjį žemės mokesčio skaičiavimo tvarkos pakeitimo laikotarpį.
Finansų ministerijai yra pavesta parengti atitinkamą Žemės mokesčio įstatymo pakeitimo projektą, tačiau konkreti vykdymo data nenumatyta. Kai parengtam teisės aktui pritars Vyriausybė, jis pateks į Seimą, kur vyks plačios diskusijos dėl naujos žemės mokesčių skaičiavimo tvarkos. Mokesčių klausimus visuomenė priima labai jautriai, todėl prieš keičiant senąją žemės mokesčio skaičiavimo tvarką reikia susėsti ir pasiekti bendrą sutarimą, tenkinantį visas suinteresuotas puses.
Seimo Kaimo reikalų komitetas, vykdydamas parlamentinę kontrolę, numato rudenį svarstyti klausimus, susijusius su žemės mokesčiu. Mano nuomone, naujos įstatymo nuostatos, susijusios su žemės mokesčio dydžiu, neturėtų paliesti žemę tinkamai prižiūrinčių asmenų, ypač žemdirbių, šią žemę naudojančių žemės ūkio produktų gamybai, nepriklausomai nuo to, kokiu atstumu ši žemė yra nuo šalies miestų.
Pagal kokius kriterijus bus nustatyta, kad žemė yra apleista? Ką reikėtų daryti, kad ji nepatektų į neprižiūrimos žemės kategoriją?
Tarpinstitucinė darbo grupė analizavo įvairius apleistų žemės plotų identifikavimo metodus. Konstatuota, kad tiksliausias metodas akivaizdžiai apleistus žemės plotus nustatyti vietovėje būtų matuojant GPS matavimo priemonėmis, tačiau šis metodas brangus tiek dėl laiko sąnaudų, tiek dėl lėšų. Ko gero, efektyviausia būtų apleistus žemės plotus nustatyti iš palydovinių duomenų, kuriuos galima gauti kas mėnesį. Žvelgiant į perspektyvą, sąlygos apleistus žemės plotus nustatyti nuotoliniu būdu bus itin palankios, kadangi nuo 2013 m. numatoma, jog ES finansuojamų palydovų „Sentinel“ palydoviniai vaizdai bus teikiami neatlygintinai.
Taigi darbo grupėje prieita nuomonės, jog apleistiems žemės plotams identifikuoti reikia naudoti nuotolinius kartografavimo metodus (aerofotografavimo, nuotolinio skenavimo, spektrobangių radijo signalų iš dirbtinių žemės palydovų analizę).
Nuotolinių duomenų apdorojimo procese kasmet būtų identifikuoti apleisti žemės ūkio paskirties žemės plotai, o pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis – nustatyti šių apleistų žemės sklypų savininkai bei žemės sklypų charakteristikos. Nustatytą informaciją Registrų centras pateiktų Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri, kaip ir iki šiol, žemės savininkams mokesčio deklaracijose apskaičiuotų diferencijuotą žemės mokestį, taikydama savivaldybių nustatytus žemės mokesčio tarifus už sutvarkytus žemės sklypo plotus ir maksimalų žemės mokesčio tarifą už apleistas žemės ūkio naudmenas.
Norint, kad asmens turima žemė nepatektų į apleistos žemės kategoriją, reikėtų ją prižiūrėti ir laikytis geros agrarinės būklės reikalavimų. Jei asmuo pats negali ar nenori prižiūrėti savo žemės, ją gali išnuomoti ūkininkaujančiam ir žemę dirbančiam asmeniui. Ateityje žemės ūkio paskirties žemės efektyvaus panaudojimo klausimus spręs ir Žemės fondas.
Žemės savininkus valdžia ketina įpareigoti prižiūrėti savo žemę, tačiau kaip jie gali tvarkyti savo žemę, jeigu neatlikus būtinų teritorijos planavimo veiksmų, jie net nebegali pasistatyti įrankių namelio? Nepaisant vadinamosios supaprastintos tvarkos kaimo plėtros žemėtvarkos projekto rengimas trunka kartais kelerius metus. Ką ketinate daryti, kad dėl biurokratinių suvaržymų ir ilgų terminų norintys tvarkyti žemę žmonės nepatektų į spąstus?
Nenorėčiau sutikti, kad valdžia nesudaro sąlygų žemės savininkams prižiūrėti savo žemę: jie gali patys ją dirbti, palaikyti gerą agrarinę būklę ir gauti už tai ES finansavimą arba išnuomoti žemę ūkininkams arba bendrovėms.
Kita kalba dėl statinių statymo žemės ūkio paskirties žemėje, kad ir nuosavoje – bet kokiu atveju reikalingas teritorijų planavimo dokumentas, kurio parengimas kartais užsitęsia ir metus. Šis klausimas susijęs su teritorijų planavimu, tai mūsų šalyje yra be galo opi ir skaudi problema ir, deja, šis klausimas nėra Kaimo reikalų komiteto kuravimo sritis.
Aplinkos ministerija Kaimo reikalų komitetui pavasarį pristatė naują Teritorijų planavimo koncepciją, pagal kurią teritorijų planavimo procesas taptų paprastesnis ir greitesnis. Kol ši strategija dar neįgyvendinta, galime keisti Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas ir taip atsižvelgti į piliečių nepasitenkinimą.
Antai 2008 m. lapkričio 11 d. Seimas nustatė, kad kaimų teritorijose statant ūkininko sodybą ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatus, kai vykdoma statyba atitinka Ūkininko ūkio įstatyme nurodytas šių pastatų statybos sąlygas, vietoj detaliųjų planų rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai.
Priimant šią nuostatą, buvo siekiama supaprastinti tvarką, tačiau praktika rodo, kad šis palengvinimas buvo tik popieriuje. Prie šio klausimo grįšime rudenį ir paklausime atsakingų pareigūnų, kodėl taip yra.
Koks likimas Jūsų šių metų birželį pateiktos Miškų įstatymo pataisos, kuria buvo siekiama leisti privataus miško savininkui Vyriausybės nustatyta tvarka miško žemėje pasistatyti nesudėtingą statinį miško priežiūrai. Šiame pastate savininkas galėtų laikyti reikiamą darbo inventorių, budėti ir pailsėti. Kada tai bus įmanoma?
Seimo Kaimo reikalų komitetas, kaip papildomas, šiam įstatymo projektui pritarė dar birželį. Tačiau pagrindiniu paskirtas Aplinkos apsaugos komitetas šiuo klausimu dar nepriėmė galutinio sprendimo. Tikiuosi, kad šis įstatymo projektas, taip pat ir kiti, susiję su statybomis miškuose bei saugomose teritorijose, bus priimti Seimo rudens sesijoje ir taip išsispręs daugeliui žmonių aktualios problemos.
