Lietuvos energetinės nepriklausomybės saulė teka tolimojoje Azijoje: atominį reaktorių Lietuva žada atplukdyti iš Japonijos, o dujų terminalą norvegai jūros keliu atgabens iš Pietų Korėjos. Sutartį dėl terminalo-laivo statybos uosto Kiaulės nugaros saloje „Klaipėdos nafta“ su tiekėju pasirašė praėjusį penktadienį.
Vadinasi, kartu su jau seniai veikiančiu Būtingės naftos terminalu Lietuva sprinte į energetinę nepriklausomybę jungia antrąją pavarą. Nebent kas nors iškrėstų kiaulystę: antai praėjusią savaitę Rusijos gamtinių dujų koncernas „Gazprom“ pranešė kreipęsis į tarptautinį arbitražą dėl Lietuvos vyriausybės atliekamos gamtinių dujų sektoriaus pertvarkos.
Suskystintų gamtinių dujų terminalas gali suteikti naują kvėpavimą daug dujų vartojančioms šalies bendrovėms – kad ir netoli planuojamo strateginio objekto įsikūrusiam „Klaipėdos kartonui“. Šios bendrovės sąnaudų eilutėje kuras sudaro 22–25 proc. „Mes praktiškai priklausome nuo dujų“, – teigė Arūnas Pasvenskas, „Klaipėdos kartono“ generalinis direktorius.
Įmonė už tūkstantį kubinių metrų dujų „Lietuvos dujoms“ dabar moka 1,4 tūkst. litų. „Ką tik buvome susitikę su baltarusiais, jie jų gauna perpus pigiau, – pasakojo A. Pasvenskas. – Tad mums 1 tūkst. litų būtų gera kaina.“
Kai kurių ekspertų skaičiavimu, tokia per terminalą atplukdysimų dujų kaina (iki 400 JAV dolerių) yra reali.
Nuostolis lygus 21 vilai?
Vis dėlto jeigu dujos ir bus pigesnės nei rusiškos, kiek kainuos pats terminalas?
„Klasikinio terminalo nebus, tai bus laivas, kuris jau statomas, – savaitraščiui sakė premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Kęstutis Škiudas. – Norvegai mums parduoda jau statomą laivą, todėl mes sutaupome laiko. Jeigu būtume pradėję nuo nulio ir patys važiavę į Pietų Korėją, 2014 metais terminalo dar nebūtų.“
Šis laivas jau montuojamas kompanijoje „Hyundai Heavy Industries“. Terminalą Lietuvoje statysianti norvegų kompanija „Höegh LNG“ yra užsakiusi dar du tokius laivus indoneziečiams.
Penktadienį Vilniuje pasirašius sutartį, pagaliau paaiškėjo ir terminalo sąnaudos. 400 tūkst. litų – tiek kainuos laivo nuoma vienai dienai. Arba – 1,8 mlrd. litų per 10 metų, o po to Lietuva šią vadinamąją suskystintųjų gamtinių dujų plaukiojančią saugyklą su dujinimo įrenginiu galės išsipirkti.
„Sakyčiau, monkės biznis, turint galvoje, kad terminalo galiojimo laikas yra 30 metų, – svarsto ekonomikos tinklaraštininkas ir Energetikos instituto mokslo darbuotojas Dalius Tarvydas. – Pagal mano skaičiavimus Lietuva per 10 metų gali prarasti 364 mln. litų arba, kitaip sakant, 21 tokią kaip „Snoro“ vilą Nicoje, tai yra po dvi tokias vilas kasmet, arba pagal Artūro Zuoko „projektą“ – 5 salas Graikijoje arba 100 prabangių namų Vilniuje.“
Premjero patarėjas K. Škiudas teigė, kad projekto kaina nebuvo aiški iki pat sutarties pasirašymo, nes tai ne tradicinis, o dreifuojantis terminalas. „Kaina susideda iš trijų dalių, – skaičiavo patarėjas. – Tai vamzdynas, jungiantis prieplauką su jau veikiančia jungtimi prie Klaipėdos. Antra dalis – prieplauka, kurios kaina dar tikslinama ir kuri yra projektinės stadijos. Trečia kaina – paties terminal. Ši kaina priklauso ir nuo to, kokiu būdu įsigyjamas laivas, ar nuomojamas ir paskui išperkamas. Jeigu būtume statę klasikinį terminalą ant kranto, jo kaina būtų aiški iš pat pradžių.“
Su mažesne kaina ir garantijomis norvegams susijęs ir praėjusią savaitę priimtas Vyriausybės nutarimas per terminalą importuojamų ir Lietuvoje suvartojamų dujų kiekį nustatyti ne mažesnį kaip 25 procentai. Supirkti ketvirtadalį dujų bus įpareigoti didieji dujų vartotojai. Lietuvos garantijos kompanijai „Höegh LNG“ sudaro apie 130 mln. litų.
„Gazprom“ ranka
Prieš pat lemiamą Lietuvos energetinės nepriklausomybės dujų sektoriuje raundą Socialdemokratų partijos surengtoje diskusijoje bendrovės „Lietuvos dujos“ generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius suabejojo, ar Lietuva neapsižioja per daug statydama ir terminalą, ir Syderių dujų saugyklą, ir planuodama dujotakį į Lenkiją.
„Viskas čia pigs, pigs, pigs, – tuomet sakė jis. – Kiekvienas investuotas milijonas gula ant vartotojų. Šiandien dujotakį galime pastatyti ir į mėnulį, tik klausimas, ar vartotojai už tai sutinka mokėti.“ Pagal valstybės strategiją dujų kiekis apskritai turėtų mažėti, tuomet ar racionalu ir tikslinga sukurti neilgam laikui tokią perteklinę struktūrą, kuri paskui bus gal net nereikalinga. Ar vartotojui to reikia?“
K. Škiudas sutiko, kad terminalui statyti skirti pinigai galų gale vis tiek bus paimti iš vartotojų, mat „kitų šaltinių nėra“. „Bet pasisakymas prieš monopolijos mažinimą ir konkurencijos pradžią savaime yra nelogiškas, – aiškino premjero patarėjas. – Kas apmokės dujų terminalą? Lygiai taip pat galime klausti: kas apmokės „Maximos“ arba „Norfos“ plėtrą? Ar būtų geriau, jeigu veiktų viena didelė „Maxima“, valdytų visą rinką, sau ramiai sėdėtų ir turėdama mastelį – kaip aiškina „Lietuvos dujos“ – galėtų pasiūlyti pigesnes kainas?“
Jo teigimu, kai koncernas „Gazprom“ yra ir tiekėjas, ir skirstytojas, ir pardavėjas, tokia vertikali monopolija sunkiai suvaldoma. Vyriausybės pasitikėjimą praradęs V. Valentukevičius, pasak K. Škiudo, kalba kaip „Gazprom“ atstovas. „Tokia retorika yra monopolininko. Juk „Lietuvos dujoms“ kaip įmonei galimybė pirkti iš kelių šaltinių yra pranašumas: dėl konkurencijos mažėja kaina, o mažesnė kaina užtikrina didesnį pardavimą, – teigė A. Kubiliaus komandos narys. – Jeigu V. Valentukevičius tai neigia, tuomet rodo, kad jis neatstovauja „Lietuvos dujoms“. Šalies vyriausybė šioje įmonėje yra tik mažoji akcininkė – jai diriguoja didieji bendraturčiai „Gazprom“ ir „E.ON Rurgas“.
Juk lygiai taip pat nėra žinoma, pridūrė K. Škiudas, kiek ateityje reikėtų pirkti dujų iš paties „Gazprom“. Beje, „Lietuvos dujos“ irgi investuoja: neseniai už 200 mln. litų pastatė Jauniūnų kompresorinę stotį, dar už 150 mln. litų nutiesė vamzdyną į Klaipėdą. „Tai irgi dideli pinigai“, – atkreipė dėmesį patarėjas.
Jis taip pat atmetė V. Valentukevičiaus užuominas, kad Lietuva, užuot stačiusi savo dujų saugyklą, galėtų draugiškai naudotis atnaujinta infrastruktūra Latvijoje. „Pirma, latvių Inčiukalnio saugyklos pralaidumas yra asimetriškas – mažesnis iš Latvijos pusės, – sakė K. Škiudas. – Ši saugykla galėtų būti išeitis, tik dalykas tas, kad yra išnuomota rusų „Gazprom“ ir šis ją naudoja savo reikmėms.“ O trečiojo didžiojo projekto – 562 kilometrų dujotakio į Lenkiją – kūrimas dar nepradėtas.
Kur buvus, kur nebuvus – „Achema“
Lietuvai pasirašius dujų terminalo statybos sutartį, savotiškoje šacho situacijoje atsidūrė didžiausia dujų vartotoja bendrovė „Achema“, rengianti savo pačios terminalo galimybių studiją ir kartu pripažįstanti, kad dviejų terminalų Lietuvoje nereikia.
Gediminas Rainys, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, prisiminė, kad anuomet svarstant, kurti viešojo ar privataus kapitalo terminalo projektą, viešasis atrodė tarytum nemokamas. „Tačiau dabar projekto sąnaudos visuomenei per mažai atskleistos, – pastebėjo pramonininkų atstovas. – Galime turėti 4–5 alternatyvas, bet jos kainuoja, o pinigai visuomet riboti, tad vienos alternatyvos bent kurį laiką, regis, turėtų užtekti. Jeigu pradėtume skaičiuoti atsiperkamumą, gali pasirodyti, kad užtenka pusės alternatyvų 10–20 metų į priekį.“
Jo teigimu, terminalo projekte dalyvaujant ir privačiam kapitalui, investicijas būtų galima grąžinti per pelną, o dabar teks tik per tarifus.
„Atsimenu velionio prezidento Bronislovo Lubio žodžius: terminalo pelno mazgas būtų Jonavoje, – kalbėjo G. Rainys. – Taigi investicijų atpirkimas per trąšų gamyklą „Achema“ mažintų viešąsias išlaidas. O valstybė atpirks projektą standartiniais metodais – per tarifą, paslaugas vartotojams, juolab kad ten nematyti struktūrinių fondų lėšų.“
„Galbūt paaiškės, kad su privačiu kapitalu terminalas bus rentabilesnis, nors apie tai kol kas nekalbama. Gal po metų kitų toks teiginys grįš į darbotvarkę ir – neatmetu – bus sukurtas bendras projektas“, – pridūrė jis.
„Achema“ pasiima daugiau kaip trečdalį į šalį importuojamų dujų – pernai gamykla sudegino 1,35 mlrd. kubinių metrų šio kuro.
Premjero patarėjas K. Škiudas nesutiko su verslininkų kaprizais, mat „Achema“, būdama mažoji terminalą valdysiančios „Klaipėdos naftos“ akcininkė, esą jau dabar turi išskirtinių teisių. „Tad jeigu nori, gali laisvai kalbėti. „Klaipėdos nafta“ siūlo gamyklai sudaryti sutartį dėl tiekimo, mat jai pačiai tai svarbu, bet „Achema“ nesutinka“, – aiškino K. Škiudas.
Laivo atgal nebepasuks
Galiausiai prieš pat „Klaipėdos naftos“ sutarties su „Höegh LNG“ pasirašymą šalies viešojoje erdvėje pasirodė kritiškų publikacijų, pavyzdžiui, vienašališkai abejojančių Vyriausybės sprendimo teisėtumu įpareigoti didžiąsias šalies dujų vartotojas ketvirtadalį dujų imti iš terminalo. Dėl įsibėgėjusio įmonės „Lietuvos dujos“ skaidymo paduodanti Lietuvą į tarptautinį arbitražą suskubo pranešti ir jos akcininkė „Gazprom“.
„Taigi Rusijos energetiniai interesai nedingo, todėl projekto kritika – paskui „Gazprom“ siekį išlaikyti Baltijos šalis – yra ir visuomet bus“, – sakė klaipėdietis politologas profesorius Vygandas Vareikis.
Jis sutiko su valdančiųjų retorikai būdinga nuostata, kad dabar kvestionuoti terminalo projektą – lyg eiti prieš valstybės interesus. „Ar statant dujų alternatyvas ir atominę elektrinę bus galimybių kam nors iš šalies gauti pinigėlių? Turbūt, – pabrėžė V. Vareikis. – Bet jeigu nieko nedarome, galime ir toliau paprasčiausiai diskutuoti arba kurti tokius projektus kaip „Leo LT“, skirtą prekybininkams, kurie net nesirengė statyti elektrinės, o tik tinklus perimti. Dabar vien terminalo planavimas iškart sukėlė „Gazprom“ reakciją.“
2014-ieji yra ribiniai metai dujų sektoriuje: tuomet gruodį jau turės veikti suskystintų dųjų terminalas, kartu bus pasibaigusi ilgametė „Lietuvos dujų“ sutartis su „Gazprom“. „Jau dabar pagal Vyriausybės nutarimą ir pagal būsimą įstatymą aišku, kad 25 nuošimčiai bus garantuoti vienam tiekėjui „Gazprom“ ir tiek pat – terminalui. Bet klausimas, kaip reikės padalyti likusius 50 proc. Jis dar neaptartas“, – sakė K. Škiudas.
