Vairuotojai mėgsta juokauti: jų profesija – it tinginio svajonė. Sėdi patogiai įsitaisęs, sukioji vairą, pro šalį lekia gražūs vaizdai, o darbdavys už tai dar ir pinigus moka....
Juokai – juokais, tačiau tarptautiniais maršrutais važinėjančio vairuotojo darbas – vienas iš pačių sudėtingiausių bei pavojingiausių gyvybei ir sveikatai. Beje, ir ne tik pačių vairuojančiųjų.
Gresia įvairios ligos
Remiantis statistiniais duomenimis, vairuotojo profesija pirmauja pagal fiksuojamų profesinių susirgimų kiekį. Tiesa, įrodyti, kad vairavimas tapo vienos ar kitos profesinės ligos priežastimi, anot specialistų, dažnai būna nelengva.
Vairuotojus užklumpančius negalavimus medikai skirsto į keletą grupių. Pirmoji – dėl nuolatinio sėdėjimo ir nepatogios kūno padėties įgytos ligos. Tai – stuburo ir mažojo dubens organų ligos: radikulitai, osteochondrozės, hemorojus bei prostatitas. Taip taip, mieli vairuotojai, ši liga jums itin aktuali – įrodyta, kad ją skatina ne vien rūkymas bei piktnaudžiavimas alkoholiu, bet ir kraujotakos sulėtėjimas mažojo dubens organuose, kuomet ilgai sėdima. Prostatitas, kaip žinia, kelia siaubą vyrams visų pirma dėl to, kad jis gali tapti gana ankstyvos impotencijos priežastimi...
Antroji vairuotojų tykanti ligų grupė yra susijusi su padidintu emociniu krūviu. Vairuodamas didžiulį automobilį, gabendamas svarbius ir brangius krovinius, žmogus patiria įtampą, privalo nuolatos būti sukaupęs dėmesį. Dėl šios priežasties vairuotojams dažniau išsivysto infarktas, insultas, hipertenzija, širdies ritmo sutrikimai.
Trečiąją ligų grupę patys vairuotojai, manau, įvardintų nesuklysdami: tai – virškinamojo trakto ligos. Jos itin dažnai „pjauna“ tolimųjų reisų vairuotojus. Skubėdami pristatyti krovinį, jie ne visada randa laiko pavalgyti, be to, ir maistas dažnai esti sausas ar ne itin kokybiškas, paskubomis sukimštas pakelės užeigose...
Tikrinti sveikatą – svarbu
Ligotas vairuotojas – problema ne vien tik jam pačiam ar darbdaviui. Atvejai, kuomet dėl staiga sutrikusios vairuotojo sveikatos nevaldoma daugiatonė mašina ima traiškyti viską, kas pasitaiko jos kelyje, galbūt ir nėra dažni, tačiau tokių avarijų pasekmės – itin tragiškos. Taigi vairuotojo sveikatą būtina tikrinti ne tik jo paties, bet ir visuomenės labui.
Praėjusių metų pradžioje įsigaliojo nauji reikalavimai profesionalių vairuotojų sveikatos tikrinimui – jiems profilaktiškai tikrintis sveikatą privalu dažniau. Įteisinta ir vadinamoji „Vairuotojo garbės deklaracija“ (sveikatos patikrinimo klausimynas), kurią pildydami vairuotojai privalo įvertinti savo sveikatos būklę.
„Šią formą pildo visi vairuotojai – tiek mėgėjai, tiek profesionalai. Jie privalo atsakyti į įvairius klausimus, susijusius su jų sveikatos būkle (regėjimas, klausa, judėjimo sutrikimai ir pan.). Nors šis dokumentas mums, medikams, tėra tik pagalbinė priemonė, tačiau ir iš jo galima nemažai sužinoti apie vairuotojo sveikatą“, – kalba Vilniaus miesto Centro poliklinikos Darbo medicinos klinikos vedėja Raimonda Kungytė. Jei per profilaktinį sveikatos tikrinimą diagnozuojama sunki liga, dirbti profesionaliu vairuotoju neleidžiama.
„Pačios pavojingiausios vairuotojams – širdies ir kraujagyslių ligos, epilepsija, cukrinis diabetas ir kitos ligos, dėl kurių gali staiga sutrikti pagrindinės gyvybinės funkcijos ir kilti pavojus kelių eismo saugumui. Nustatę tokį susirgimą, sveikatos pažymėjimo, suteikiančio teisę dirbti vairuotojo profesionalo darbą, neišduodame“, – teigia R. Kungytė.
Pagal vairuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimus ir tvarką, apie asmenis, kurie dėl sveikatos būklės vairuoti negali, medikai privalo raštu informuoti policijos komisariatą pagal tikrinto vairuotojo gyvenamąją vietą.
Pasak medikų, neretai vairuotojai, nenorėdami prarasti darbo, slepia savo ligas bei negalavimus, niekuo nesiskundžia. Tokiais atvejais diagnozuoti pavojingus susirgimus esti sudėtingiau.
Problema ir darbdaviui
Kaip teigia asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius, problema dėl vairuotojų sveikatos opi ir darbdaviui. „Darbdavio svajonė – sveikas vairuotojas, kadangi ši profesija susijusi su ypatinga rizika. Tačiau išvažiavę į reisą vairuotojai gali ne tik susirgti, bet ir rimtai susižaloti. Ir mūsų įmonės praktikoje būta įvairių atvejų: kartą vairuotojas susilaužė koją, turėjome siųsti automobilį parvežti jo bei nuvežti kitą vairuotoją kroviniui gabenti. Priklausomai nuo aplinkybių, kartais tenka kitą vairuotoją siųsti ir lėktuvu, tuomet įmonės patiria dar didesnių nuostolių“, – kalba A. Kondrusevičius.
Pasak jo, džiugu, kad vairuotojai paprastai esti ištvermingi, serga retai, o sunegalavę turi savų, liaudiškų gydymosi būdų, kurie greitai pastato ant kojų. Tai patvirtina ir kalbinti vairuotojai. „Sirgti mums nėra kada. Būna, kad vakare pakyla temperatūra, laužo kaulus. Tuomet išgeri karštos arbatos su medumi ir citrina, tabletę, pasistengi gerai išsimiegoti, išprakaituoji ir rytą važiuoji toliau“, – pasakoja vilnietis vairuotojas Saulius.
Vairuotojai stengiasi nepridaryti darbdaviui problemų netgi tuo atveju, kai patiria gan rimtų traumų. „Kartą iškraunant puspriekabę ant kojos netyčia užkrito gana didelis paketas. Skausmas buvo stiprus, sumušimas – didelis, beveik negalėjau paeiti, tačiau šiaip ne taip, dažniau sustodamas ir pailsėdamas, parvairavau vilkiką su skubiu kroviniu į Lietuvą. Čia jau kreipiausi į medikus, jie išrašė nedarbingumo lapelį“, – nutikimą iš savo patirties prisiminė kaunietis vairuotojas Rimvydas.
Pasak Lietuvos vairuotojų profesinės sąjungos pirmininko Ramūno Narbuto, darbdaviai per mažai rūpinasi vairuotojų sveikata. „Be abejo, daug kas priklauso nuo konkretaus darbdavio, tačiau bendraujant su vairuotojais, gali išgirsti įvairiausių istorijų. Darbdaviai ne visada pasirūpina kelyje susirgusiu ar susižeidusiu vairuotoju, dažnai iš sudėtingų situacijų jam tenka kapstytis pačiam“, – sako R. Narbutas.
Verčia važiuoti ilgiau
Šiuolaikinės transporto priemonės – kur kas modernesnės, patogesnės bei keliančios mažiau grėsmės sveikatai negu tos, kuriomis vairuotojams tekdavo važinėti prieš dešimtį ar daugiau metų. Pasak Ramūno Narbuto, labiausiai vairuotojų sveikatai kenkia darbo ir poilsio režimo nesilaikymas.
„Mūsų vairuotojams dažniausiai mokama už nuvažiuotus kilometrus. Tai iš esmės nebūtų nieko blogo, jei vairuotojai laikytųsi darbo ir poilsio režimo. Tačiau dažnai darbdavys skatina jį pažeidinėti, be to, ir pats vairuotojas nori uždirbti daugiau. Tyrimais nustatyta, kad vairuotojas negali vairuoti ilgiau nei aštuonias valandas, jei dirba dvylika – tai jau pavojinga jo sveikatai,“ – tvirtina R. Narbutas.
Itin sunku vairuotojams dirbti Pietų šalyse, kai užklumpa didžiuliai karščiai. Dienomis dėl kelių būklės sunkiasvoriams vilkikams važiuoti draudžiama, vairuotojai, dieną prasikankinę bandydami užmigti tvankioje kabinoje, priversti važiuoti naktį. „Net ir žiemą, kai būna itin slidu, keliuose nepamatysi tiek ant šono paguldytų vilkikų, kiek jų būna karšto klimato šalyse naktimis. Vairuotojai priversti važiuoti pervargę, neišsimiegoje, o tokio darbo pasekmės dažnai būna lemtingos“, – sako vairuotojas Saulius.
Pasak R. Narbuto, darbdaviai, norėdami gauti daugiau pelno, verčia vairuotojus važiuoti ilgiau, nei reglamentuoja darbo ir poilsio režimo reikalavimai. „Ne kartą per raciją teko girdėti, kaip darbdavys nurodo vairuotojui važiuoti net tada, kai jam ateina metas ilsėtis. Netgi pažada už jį sumokėti baudą, jei vairuotojas įklius tikrintojams. Tačiau ar darbdavys sės į kalėjimą, jei pervargęs vairuotojas užmuš niekuo dėtus aplinkinius žmones?“, – retoriškai klausia R. Narbutas.
Draudžia ne visi
Lietuvos įmonėse įdarbinti vairuotojai yra apdrausti privalomuoju „Sodros“ sveikatos draudimu. Vykstantys į užsienį asmenys, šiuo atveju, vairuotojai, teritorinėse ligonių kasose gali įsigyti E111 formos pažymą.
Pasak RDD draudimo brokerių bendrovės vadovės Daivos Daukšienės, kai kurie vežėjai, taupydami darbuotojų sąskaita, papildomai nedraudžia savo darbuotojų manydami, kad pakanka turėti E111 formos pažymas. Tačiau taip nėra – vairuotojui susirgus ar patyrus traumą, ligonių kasos iš dalies padengs tik būtinosios medicinos pagalbos išlaidas. Todėl, įsigyjant E111 formos pažymą, būtina pasidomėti, kokios medicininės paslaugos dengiamos šimtu procentų, o už kurias reiks primokėti.
„Jei asmuo pats mokės už gydymą užsienyje, grąžintinas lėšas turės atsiimti tos šalies ligonių kasoje, kurioje gydėsi. Labai svarbu žinoti, kad E111 formos pažyma nenumato ligonio ar traumą patyrusio asmens parvežimo iš užsienio į Lietuvą bei palaikų transportavimo išlaidų padengimo. Ši E111 formos pažyma galioja ES teritorijoje ir suteikia teisę pasinaudoti būtinosios medicininės pagalbos paslaugomis tik valstybinėse gydymo įstaigose“, – teigia Daiva Daukšienė.
Pasak jos, vairuotojų draudimu itin rūpinasi tarptautinės vežėjų įmonės – jos draudžia savo vairuotojus ne tik vykstančiųjų į užsienį sveikatos draudimu (kelionių draudimu), draudimu nuo nelaimingų atsitikimų, bet ir gyvybės kaupiamuoju draudimu. Lietuvos darbdaviai draudimu dažniausiai „pamiršta“ pasirūpinti, jeigu tai nėra privalomas reikalavimas. Tuo tarpu draudimo sumos nėra didelės: norint apdrausti vairuotoją vykstančiųjų į užsienį sveikatos draudimu, įmokos suma siektų nuo 140 Lt (draudžiant 50–70 tūkst. eurų sumai) metams.
Įvykus nelaimingam atsitikimui užsienyje, išlaidos gali viršyti net anksčiau išvardintas draudimo sumas. Vien iš Rusijos pargabenti žuvusį ar mirusį asmenį kainuotų nuo 10 000 tūkst. litų, neskaičiuojant papildomų išlaidų. Už gydymą ligoninėse užsienyje taip pat tektų pakloti milžiniškas sumas.
Į pensiją – anksčiau?
Dirbdami itin sunkų ir pavojingą sveikatai bei gyvybei darbą, vairuotojai pageidautų anksčiau išeiti į pensiją. Pastaruoju metu platinama peticija, kur vairuotojai raginami pasirašyti dėl pensijinio amžiaus neilginimo.
Pasak A. Kondrusevičiaus, tai – vėlgi nevienareikšmė problema. „Vairuotojų amžiaus vidurkis nuolat didėja. Tarkime, mūsų įmonėse dirba vos 7,5 proc. vairuotojų, kuriems dar nesukako trisdešimt. Apie 30 proc. – 30-40 m. amžiaus žmonės. Nuo 50 iki 60 m. – 17,5 proc., per 60 m. – 3,8 proc. Pagrindinis mūsų kontingentas – nuo 40 iki 50 m. amžiaus vairuotojai, tokių yra beveik pusė – apie 40 proc. Prieš nusprendžiant trumpinti pensijinį amžių, vertėtų rimčiau pagalvoti apie naujų vairuotojų rengimą“, – kalba A. Kondrusevičius. Pasak jo, antraip jau po dešimties–dvidešimties metų vairuotojų trūkumo problema taps itin aštri: neliks kam sėsti prie sunkiasvorių automobilių vairo.
R. Narbuto nuomone, vairuotojai į pensiją privalėtų išeiti anksčiau – tai turėtų įtakos ne tik eismo saugumui, bet ir vairuotojų profesijos populiarinimui. „Jei nenorime, kad vairuotojai mirtų prie vairo, privalome trumpinti jų pensijinį amžių. Mūsų profesija susijusi su ypatinga rizika, į tai būtina atsižvelgti“, – sako R. Narbutas. Pasak jo, jei vairuotojai galėtų išeiti į pensiją anksčiau nei kiti darbuotojai, jie ne tik būtų apsaugoti nuo įgijamų profesinių ligų – ši profesija taptų patrauklesnė jaunimui.
Lina Jakubauskienė
