Žemdirbiai tradiciškai dažniausiai naudoja azoto trąšas, pamiršdami fosforo bei kalio ir kitų elementų reikšmę. Oficialių agrocheminių tyrimų duomenimis Lietuvoje vyrauja mažo (32,8 proc.) ir vidutinio (26,4 proc.) fosforingumo dirvožemiai. Pakankamai fosforingų (> 150 mg kg-1) dirvožemių yra apie 29 proc. ir labai mažo fosforingumo (iki 50 mg kg-1) – apie 12 proc. Vertinant dirvožemių kalingumą tų pačių tyrimų duomenimis žinoma, kad Lietuvoje vyrauja vidutinio (38,7 proc.) ir didoko (26,3 proc.) kalingumo dirvožemiai. Pakankamai kalingų (> 150 mg kg-1) dirvožemių nustatyta 44,6 proc. ir labai mažo kalingumo – 2,1 proc. „Reikia atkreipti dėmesį, kad judriojo kalio atsargos dėl išnešimo su gausiu derliumi, išplovimo į gilesnius dirvos sluoksnius bei drenažą, dėl nepakankamo tręšimo kalio turinčiomis trąšomis, dirvožemyje nuolat mažėja“ – sako docentas mokslų daktaras Vytautas Liakas.
Pasak mokslininko, be įprastų mitybos elementų - azoto, fosforo, kalio - vasariniai rapsai iš dirvožemio išneša daug sieros, magnio bei boro. Remiantis mokslininkų tyrimų duomenimis, mineralinės sieros kiekis vertinamas: labai mažas – kai sieros yra ≥ 10 kg ha-1, mažas – 10,1 – 15,0, vidutinis – 15,1 – 30,0, didelis - >30 kg ha-1.Sieros kiekis dirvožemyje irgi labai priklauso nuo pavasario meteorologinių faktorių. Dar vienas svarbus antrinis makroelementas – tai magnis. Daugiausia magnio turintys dirvožemiai vyrauja Vidurio Lietuvoje. Labai mažai ir mažai magnio turintys dirvožemiai vyrauja Vakarų ir Rytų Lietuvoje. Didžiausią įtaką magnio pokyčiams dirvožemyje turi jo rūgštingumas pH, granuliometrinė sudėtis ir genetinis tipas. Mikroelemento boro trūkumą galima reguliuoti išberiant ar išpurškiant jo turinčias trąšas.
„Nors sėjant vasarinius rapsus žemdirbiai ir žino, kad šie augalai priskiriami prie gausiai tręšiamų, bet dažnai parenka trąšų normas, neatsižvelgdami į dirvožemio derlumą. Pagailėjus fosforo ir kalio trąšų, kai kuriais atvejais azoto trąšų normų didinimas gali būti mažai efektyvus ar net mažinti augalų derlingumą. Moksliniai tyrimai ir ūkininkų praktika rodo, kad intensyvus žemės dirbimas, nesubalansuotas ir gausus trąšų ir cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas išbalansuoja biologinius procesus dirvožemyje. Suslėgus dirvožemį susidaro nepalankios sąlygos procesams, vykstantiems dirvožemyje, dėl to dirvožemis kietėja, sutrinka dujų apykaita, susilaiko drėgmė, augalų šaknys atsiduria nepalankiose augimui sąlygose ir augalai pradeda skursti. Susilpnėjus biologiniams procesams dirvožemyje, pablogėja ir mineralinė augalų mityba. Ūkininkai žino, kad trąšų normos gana tiksliai paskaičiuojamos remiantis programine įranga, naudojant sudėtingas formules. Tačiau tam reikia turėti jau minėtą išsamią informaciją, susijusią su dirvožemio savybėmis.“ – aiškina doc. dr. V. Liakas
„Mes rekomenduojame trąšų normas skaičiuoti remiantis prognozuojamu vietos sąlygomis augalų derlingumu ir dirvožemio savybėmis. Taupant laiką pavasarį žemdirbiai vidutinio arba aukšto fosforingumo bei kalingumo dirvožemiuose tręšimo normas gali paskaičiuoti naudodamiesi taip vadinamu balansiniu metodu, kai į dirvožemį įnešama tiek mitybos elementų, kiek jų su derliumi išnešama iš dirvožemio.“ – sako „Arvi fertis“ agrochemijos tyrimų vadovas dr. Virginijus Paltanavičius.
Yra žinoma, kad viena tona vasarinių rapsų sėklų derliaus iš dirvožemio vidutiniškai išnešama apie 50 kg ha-1 azoto, 24 kg ha-1 fosforo, 48 kg ha-1 kalio, 11 kg ha-1 magnio ir 16 kg ha-1 sieros. Taigi – mažesnio derlumo dirvožemiuose planuojant iki 2,0 t ha-1 rapso sėklų derlingumą užtektų N80-100P35-50K50-60S30 tręšimo normos. Derlingesniuose dirvožemiuose tikintis iki 3,0 t ha-1 vasarinio rapso sėklų derlingumo reikėtų augalams skirti N140-150P80K100-120S60 trąšų normą, o siekiantiems 3 – 4 t ha-1 sėklų derlingumo, prireiks N160-180P100-120K135-150S80 trąšų normos. „Norint užtikrinti tokį derlingumą dažniausiai taikomos intensyvios auginimo technologijos, dėl to augalus kritiniais augimo tarpsniais reikės apipurkšti mikroelementų bei laisvųjų amino rūgščių preparatais bei užtikrinti nepriekaištingą augalų apsaugą. Siekdami aukštų derlingumų, ūkininkai dažnai daro vieną esminę klaidą. Renkasi produktyvias veisles ir mažiau dėmesio skiria trąšų formai ir kokybei. Priminsime, kad vedant naujas veisles selekcininkai taiko intelektualius selekcijos metodus ir tokios veislės būna daug reiklesnės mitybos elementams, ypač fosforui ir kaliui. Tam reikia optimaliai priderinti ir kompleksinių trąšų sudėtį.“ – vertina dr. V. Paltanavičius.
Jo teigimo, apibendrinę daugiamečių tyrimų duomenis ir įvertinę ūkininkų patirtį vasarinių javų ir rapsų tręšimui siūlome platų sudėčių asortimentą, iš kurio geriausiai žinomos ir pagal augalų fiziologinius poreikius subalansuotas ir geriausiai dirvožemių savybes atitinkančias kompleksines trąšas DERLIUS NPK(S,Zn) 17-10-14+(11+ 0,015), NPK ( Mg, S,B) 17-6-11+(2+14+0,02) ar nauja sudėtis NPK(S) 18-8-8+(14) .
Dar viena priežastis dėl ko šiais metais turėtų būti efektyvios rekomenduojamos trąšos – laukuose gali pritrūkti drėgmės. Jau dabar matyti, kad dirvožemis sausokas, o jei po šalto kovo staiga atšils, dirvožemyje drėgmės kiekis dar labiau sumažės. „ARVI fertis nuo seno garsėja specialia trąšų gamybos technologija. Ši Amerikoje sukurta technologija užtikrina gerą trąšų tirpumą esant net minimaliam drėgmės kiekiui. Dėl to šios trąšos tinka visų vasarinių javų tręšimui“ – dėsto agrochemijos tyrimų vadovas V. Paltanavičius.
Kukurūzų tręšimui prieš sėją žemdirbiai išbandė ir pamėgo kompleksinių trąšų DERLIUS sudėtis NPK(S) 10-20-20 +(5) ir NPK(S) 5-15-30+(3) Be abejo, po sudygimo būtina nepamiršti papildomai patręšti azoto trąšomis.
Klasikine trąša cukrinių runkelių augintojams, užtikrinusi ir praėjusių metų puikius derliaus bei cukringumo rezultatus, tapo DERLIUS NPK (Na,S,B) 12-11-22+(2,5+7+0,02).
DERLIUS NPK (S,Zn) 8-20-30+(3+0,015) arba NPK(S) 5-15-25+(2) puikiai tinka salyklinių miežių auginimui, nes didesnis kalio ir fosforo kiekis visuomet užtikrina aukščiausią salyklinių miežių grūdų kokybę.
Tikėtina, kad atšiaurus pavasaris gerokai praretins ir žieminių kviečių pasėlius. Žemdirbiai gali padaryti klaidą ir stengsis pasėlius reanimuoti padidintomis azoto trąšų normomis. Patirtis rodo, kad tokiais atvejais dar labiau suveši piktžolės ir išplinta patogenai. „Pirmiausiai rekomenduojame išberti kompleksinę trąšą DERLIUS NPK(S) 18-8-8+(14). Trąšoje azoto, fosforo ir kalio kiekis subalansuotas taip, kad trąša mažiausiai stelbtų geruosius dirvožemio mikroorganizmus. Ši trąša puikiai tiks ir išlikusiems po atšiauraus pavasario žieminiams rapsams. Jei žiemkenčiai peržiemojo, o rudenį nebuvo išberta pakankamai fosforo ir kalio, pavasarį tinka DERLIUS NPK(S) 17-10-14+(11).“ – įspėja dr. V. Paltanavičius.
Svarbiausia, rekomenduojamos trąšos neslopina, o aktyvuoja dirvožemio mikroorganizmus, aprūpinančius augalus mitybos elementais ir taip pat spartina maisto medžiagų judėjimą augaluose. Dar vienas labai svarbus šių trąšų privalumas – tai aukštas agronominis efektyvumas, nes jų sudėtyje esančio azoto įsavinimo laipsnis ženkliai aukštesnis lyginant su dauguma kitų trąšų formų, kadangi jose nėra lengvai išsiplaunančios azoto nitratinės formos, todėl patiriami mažesni azoto praradimai. Be to, šių trąšų sudėtyje esanti amidinė azoto forma užtikrina ilgesnį poveikį augalams.
Vėliau rekomenduojama įgyvendinti dirvožemio biologinio aktyvumo gerinimo technologijas, naudojant biologinius preparatus. Viena iš galimybių padidinti dirvožemio biologinį aktyvumą – naudoti ARVI pagamintą kalakutų mėšlo kompostą bei cukraus gamybos šalutinį produktą – defekatą.
