Pasaulio laukiantys iššūkiai, su kuriais susidurs dabartinė karta
Žemės ūkis yra vienas iš pagrindinių veiksnių, darančių įtaką globaliam atšilimui, išskiriantis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, negu visos mašinos, sunkvežimiai, traukiniai ir lėktuvai kartu sudėjus. Pagrinde tai - metanas, kurį išskiria galvijai ir ryžių fermos, azoto oksidas - iš tręšiamų laukų ir su kertamais atogrąžų miškais mažėjantis išskiriamas anglies dioksido kiekis. Būtent žemės ūkis yra labiausiai ištroškęs mūsų brangiausio turto – vandens siurbėjas ir pagrindinis teršalų skleidėjas. Naujų maisto produktų auginimo vietų paieškos jau dabar padarė neatitaisomą žalą iškirtus miškingas vietoves, ypač Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Žemės ūkio keliami iššūkiai, su kuriais susiduria aplinkosauga, yra milžiniški - ir ateity jie tik augs, nes mes bandome patenkinti pasaulyje nuolatos didėjantį maisto poreikį. Įpusėjus amžiui, mes tikriausiai turėsime dviem milijardais burnų daugiau – virš 9 mlrd. žmonių. Tačiau augantis žmonių skaičius nėra proporcingas maisto poreikio augimui. Didžioji dalis augančio žmonijos vartotojų kiekio auga tokiose šalyse kaip Kinija ir Indija, kuriose, gerėjant pragyvenimo lygiui, didėja mėsos, kiaušinių ir pieno produktų poreikis, o tai reiškia daugiau grūdų ir sojos galvijams, kiaulėms ir vištoms maitinti. Tikėtina, kad šių produktų poreikis tik didės ir, įskaitant augantį turtingųjų poreikį, 2050-ais pasėlių kiekis augs dvigubai.
Penki būdai, kuriais galima padvigubinti maisto kiekį, nesugriaunant ekosistemos
Nepaisant milžiniško iškirstų ir agrarizuotų miškų kiekio, pasaulyje vis dar badauja apie 850 mln. žmonių. Didžioji dalis šių užimtų teritorijų, kurias sudėjus gautume ištisus žemynus, yra naudojama ne siekiant užtikrinti pasaulyje saugų maisto kiekį, o skirti galvijų, sojų pupelių, palmių aliejaus ir medienos pramonėje. Nutraukti miškų kirtimą turėtų būti mūsų didžiausias prioritetas.
Pasaulis turėtų atkreipti didesnį dėmesį į žemo efektyvumo fermas – ypač Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Rytų Europoje – kur yra daug erdvės tarp dabartinės ir potencialios išgaunamos produkcijos kiekio. Naudojantis naujausiomis ir iš ekologinės žemdirbystės pasiskolintomis technologijomis, šiuose regionuose galime pagerinti išgaunamos produkcijos kiekį kartais. Organinė žemdirbystė taip pat gali ženkliai prisidėti prie efektyvumo skatinimo. Yra paskaičiuota, kad dirbant visus 434 mln. akrų Amerikos žemės ūkio ploto organinės žemdirbystės metodais, taršos kiekis būtų sumažintas tiek, kad prilygtų nuo kelių nušluotus 217 mln. automobilių.
Būtų daug paprasčiau pamaitinti žmoniją 2050-ais, jeigu grūdai, kuriuos mes užauginame, dažniau atsidurtų mūsų skrandžiuose. Šiandien vos 55 proc. išauginamų grūdinių produktų atsiduria ant žmogaus stalo; likę yra sumaitinami gyvuliams arba paverčiami biokuru ir industriniais produktais. Iš kiekvieno 100 kalorijų, kurias mes sumaitiname gyvuliams, vartojimui gauname vos 40 kalorijų iš pieno, 22 kalorijas iš kiaušinių, 12 iš vištienos, 10 iš kiaulienos ir 3 iš jautienos. Keičiant maitinimosi įpročius užtektų netgi pakeisti grūdais šeriamą jautieną į vištieną, kiaulieną – tai padėtų sutaupyti milžinišką kiekį maisto visame pasaulyje. Tikėtis, kad besivystančios šalys artimoje ateityje galėtų atsisakyti mėsos – naujo gerovės simbolio – nereikėtų, tačiau būtina susikoncentruoti ties tomis šalimis, kuriose mėsa praturtinta dieta gali būti reguliuojama.
Beveik 25 proc. viso pasaulio maisto kalorijų ir apie 50 proc. viso maisto svorio yra išmetama arba prarandama, nespėjus jų suvartoti. Turtingose šalyse didžioji dalis maisto išmetama namuose, restoranuose ar parduotuvėse. „Trečiojo pasaulio“ šalyse maistas dažniausiai prarandamas dėl netinkamos logistikos ir saugojimo. Porcijų mažinimas ar tikslesnė apskaita galėtų ženkliai pagerinti situaciją.
Ėmusis visų šių išvardintų priemonių, pavyktų padvigubinti dabartines pasaulio maisto atsargas ir ženkliai sumažinti neigiamą poveikį aplinkai.
Lietuvoje įgyvendinamos žemės ūkio priemonės
Pagrindinės šalies aplinkosaugos kryptys yra derinamos su visos ES pasiryžimu iki 2020-ųjų metų sumažinti teršalų lygį 20 proc. lyginant su 1990-ais. Žemės ūkiui, kaip vienai iš prioritetinių sričių, keliamos užduotys verslo plėtrai kaime, remiant perėjimą iš žemės ūkio veiklos į ne žemės ūkio veiklą, taip pat didinti gebėjimą ūkininkauti nesukeliant neigiamos įtakos klimato kaitai.
Lietuvos Vyriausybė pernai patvirtintame nutarime „Dėl Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos 2013-2020 metų tikslų ir uždavinių tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“, atkreipiamas dėmesys į biodujų surinkimo ir panaudojimo energijos gamybai kaimo vietovėse įgyvendinimą, azoto trąšų naudojimo tyrimus. Tęsiamas agrarinės aplinkosaugos programos įgyvendinimas.
Lietuvoje žemės ūkis yra antras pagal svarbą šiltnamio dujų N2O ir CH4 išmetimo šaltinis, kuris sudaro 23% bendro nacionalinio šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekio. Lyginant su baziniais metais, ŠESD kiekis žemės ūkio sektoriuje sumažėjo beveik 2,1 karto: 1990 m. jis sudarė 10 292 Gg CO2 ekv., o 2011 m. – 4 980 Gg CO2 ekv.
