netaip viskas paprasta,as esu susidurus,neduok dieve,kai del vieno zmogaus pavydo kencia nieko detas zmogus.o kas svarbiausia kad visi tiki ka sako kerstautojas is pavydo kad bendradarbis gali uzimt jo vieta.tokiu vaikisku sveiku protu nesuvokiamu dalyku pripasakoja ir visi tiki arba apsimeta kad tiki ir palaiko smurtautoja.O tuon tarpu darbdavys buna aklas ir kurcias nors ir kameros visur yra...

Taip, taip, dažniausiai tai nieko vertos, infantilios, agresyvios asabos. Ir pagrindinis motyvas - pavydas. Aš irgi galiu pasakyti, kad pagrindinė moberė - sena vanda , užsisėdėjusi metų metus biudžetinėje įstaigoje, dirbanti tą pati copy paste darbą ir to paties nesugebanti, amžinai viskuo nepatenkinta, kokį raštą tai savaitę rašo, nu, žodžiu, kur gi tokios pasidės, nebent tik kojas pakratyti gali. Bet vistik, na nesuvokiu aš, kaip randasi tokia agresija ir sužvėrėjimas, kaip galima iš viso taip prilipti prie ko nors, kaip kokiai šlykščiai prielipai? Degradavimas kažkoks.
Bet aš galvoju taip - jei valdžia prie to prisideda ar net dalyvauja, tai tada į bet kokią pretenziją aš visada turiu atsakymą. Jei pasirašo ant tokių išsidirbinėjimų, vadinasi ne darbai yra svarbiausia, o intrigos, žaidimai, tai apie ką tada kalbėti...

Apie mobinga suzinojau visai neseniai. Supratau, kad esu mobingo auka. Mano visos kolegės gerokai vyresnės - as joms akiu draskyti negaliu - butu dar didesne priezastis kabinetis. Valdzia moberes palaiko, pati prisideda.
Bet zinau puikiai - moberes puola dėl pavydo. Reiskia man yra ko pavydet. Ot taip. Tad nosi auksciau. Beje, dirbu svietimo istaigoje. O pagrindine mobere - pati ziopliausia pedagoge, net rasybos klaidu daranti. Tai apie ka, brangieji, kalbam?

Būtent, su mobingu ir nesveiku pavydu susiduria visa galva aukštesni už užsigulėjusius, apkerpėjusius nevykėlius. Kol su tuo nesusidūriau, nežinojau kad tokių dalykų iš viso gali būti. O dabar užtikrintai galiu pasakyti , kad tai nevykėlių, nesugebančių nė elementaraus darbelio atlikti, pavydas, peraugantis į visišką sužvėrėjimą ir agresiją. Ir beje, kas keisčiausia, tokių problemų nebuvo, kai buvau ką tik pradėjusi dirbti ir neatlikdavau visko taip jau puikiai!! Dar suprantu, kad tai gali vykti privačiame sektoriuje, kur bujoja lipimas per galvas ir tada visos priemonės pateisinamos.
Tačiau aš dirbu valstybės tarnyboje (SD), ir tai, kad ypatingai šiais sunkiais laikais, yra žmonių, kurie ateina į darbą kabinėtis, reikšti savo nuotaikas ir agresiją, yra nedovanotina, ir tokie asmenys turi lėkti iš darbo. Todėl būtų įdomu ir norėtųsi, kad būtų pateikta daugiau informacijos, kokios yra galimybės ir kokios šiuo metu egzistuoja teisinės priemonės, kur galima kreiptis. Aš bent jau nežadu tylėti ir vienu ar kitu būdu sukelsiu didelį skandalą, panaudosiu, jei reikės ir filmuotus vaizdus, ir kaip minimum, apskųsiu aukštesnei valdžiai. Manau, kad susidūrusiems su tuo labai aišku, kokia dažniausiai būna tiesioginio viršininko, kurio blauzdos per skystos (nes kitaip tokie dalykai ir nevyktų), pozicija:(
Nesusidūrę su tuo turbūt nukrauptų visai. O vyksta viskas taip: kiekvieną dieną atėjusi į darbą turiu tiesiog išsikariauti teisę dirbti. Kadangi kiekvienas turi savo darbo sritį, tai darbiniais reikalais kabinėtis neišeina. Todėl vyksta viskas pačiame primityviausiame lygyje, žemiau nusileisti jau nėra kur: visos kabinete sukabinę veizolus tiesiog spokso, ką, kur tu veiki, kur pasisukai, ar paspaudei klaviatūros klavišą, ir demonstratyviai trankosi paskui kiekvieną judesį, kiekvieną galvos pasukimą – aš nejuokauju!! Ir kai papasakojau viršininkei, kad man pasisukus, pvz., paimti segtuvą yra taip trenkiama ar į klaviatūrą, ar su koja į grindis, kad gali nuo kėdės nušokti, tai reakcija buvo tokia: „ai visokių dalykų būna, va tokia ir tokia tai padarė taip ir taip“.. Ir pagrindinis argumentas (o čia ir mobingo esmė!): „tai argi gali būti, kad ir ta, ir ana va, prieš tave nusistatę, gal tau ATRODO“. Visokiais būdais bandoma provokuoti, tyčiotis, aišku apkalbos ir t.t. Viršininkė irgi yra užsisėdėjusi valstybės tarnyboje, protu nelabai pasižyminti bobelė, tai čia manau, dar suveikia ir storasubininių, ūsuotų klimaksinių solidarumas.
Jau tokių dalykų mačiau, kad dabar manau, sugebėčiau dirbti bet kokiomis sąlygomis, matyt, reikia dirbti ten, kur būtum prie kvailesnių, o ne atvirkščiai:)

reiskinys straipsnyje,disertacijoje isnagrinetas tikrai gerai. Praejau visa pragara pati,tai galiu patvirtinti, kad galima prieiti prie minciu apie savizudybe. Nors gyvenime nebuvau silpa ar neryztiga. Issikapsciau,apsigyniau. Nezinau,ar ilgam,bet entuziazmo gerokai maziau. Idomu suzinoti, kaip nuo klastinguju gintis, kol nesuede. Noreciau paskaityt straipsniu, pavyzdziu is realybes.

Disertacija ta tema jau yra.

Tai tikrai baisus ir šiandienai labai aktualus reikalas - žiūri į tave ir rodo dantis- atseit vis tiek nieko tu man nepadarysi.Labai gera,savalaikė (?) ir naudinga tema disertacijai Gerai ,kad pradėta pagaliau kalbėtis ta tema. O su tuo mobingu kovoti reikia jau kitur išbandytais ir daugiau/mažiau pasiteisinusiais civilizuotais metodais ,nebandyti "išradinėti dviračio" - toks reiškinys pirmiausia turi būti griežtai persekiojamas įstatymo,nes tai tiesiog gali būti įvardijama kaip žmogaus naikinimas -o tai darantieji puikiai supranta ,kad griovimui didelės kvalifikacijos nereikia.Aš juos įvardinčiau pirmiausia kaip labai žemos moralės žmones, o tokių prasisiekėlių šiais laikais - nors vežimais vežk.Klausimas - o ką su jais dabar reikia daryti ,kur juos "padėti"?

Jei pajutai , kad tai mobingas prasidėjo. negadink sveikatos ir eik laukų , nes sveikata brangiausias turtas. Už jokius pinigus nenupirksi. Oi daug , daug tokių dalykų vyksta.

dar baisiau, kad moberiu nevarzomas, kaip savo uab,e, tvarkosi valstybes instituciju virsininkeliai, kuriems padeda jiems isitekti stengiantys pavaldiniai - daznai ju draugu vaikai ar tiesiog giminaiciai,daznai nekompetentingi, bet pavydus, kerstingi ir intrigantai.. Gaila, kad tas reiskinys vis plinta...

tenka apgailestauti, kad moberiu daznai buna vienas is vadovu,suvedinejantis ne darbo, bet asmenines saskaitas.Kaip sake vienas is sviesiu zmoniu, tokie zmones neturi sielos, todel priejus prie ju kapo po mirties jauciama tustuma, nes gyvenima nugyveno besirupindami tik savo ego.