Pastebima, kad silpstant šalies ekonomikai vis daugiau verslininkų ryžtasi parduoti dar pačiame darbo ir apyvartos didėjimo įkarštyje esančias įmones.
Pirkėjų irgi netrūksta. Įmones įsigyja ne tik optimistiškai nusiteikę vietos verslininkai, bet ir svetimšaliai, - taip į Lietuvą ateina užsienio investicijos, rašo „Lietuvos žinios“.
Tiems, kurie nori pirkti verslą, šiuo metu pasiūlymų netrūksta. O pasirinkimas išties įspūdingas. Jei turi už ką, nesunkiai gali įsigyti kelionių agentūrą, kaimo turizmo sodybą prie upės, prabangų restoraną, laidojimo namų paslaugas teikiančią įmonę, viešbutį, grožio ir sveikatos centrą, alaus ir vaisvandenių, rąstinių namų, traškučių, net... laivų gamybos verslą.
Anot specialistų, sėkmingai parduoti įmonę prireikia 1-3 metų, tačiau smulkesnis verslas nuperkamas greičiau, nes juo labiau domimasi.
Pardavimas vietoj bankroto
Bendrovės „Investment House“, tarpininkaujančios perkant ir parduodant verslą, finansų analitikas Linas Kliukas LŽ sakė, kad norinčiųjų parduoti verslą sparčiai daugėja. Tai lemia šiuo metu gaunami neramūs ekonomikos signalai.
Bendrovės statistika rodo, kad per savaitę įvyksta vidutiniškai 20-30 pokalbių su verslininkais, kurie nori parduoti verslą. O su asmenimis, pageidaujančiais pirkti verslą, - 30 susitikimų. Tariamasi dėl 50-60 sandorių verslui įsigyti.
„Šiuo metu Lietuvoje stiprėja konkurencija ne vien tarp vidinių ūkio subjektų. Jaučiama ir globali konkurencija. Tai verčia mąstyti apie verslo perdavimą naujiems, ambicingiems savininkams, kuriems atsiveria didžiulės galimybės įsigijus įmonę, turinčią stiprius veiklos pamatus“, - kalbėjo L.Kliukas.
Pasak jo, dar labai daug smulkiųjų verslininkų sunkiai įsivaizduoja, kad gali sėkmingai parduoti savo verslą ir išvengti galimo bankroto.
Kalbėdamas apie priežastis, dėl kurių nusprendžiama parduoti įmones, pašnekovas pažymėjo, kad labai dažnai atsisakoma verslo, susijusio su sunkumais ir plėtros problemomis.
„Tai gali būti valdymo nesklandumai, kai, tarkim, išsiplėtus įmonei susiduriama su efektyvaus valdymo gebėjimų stoka. Kiti verslo savininkai patiria stresą atsiradus finansiniams sunkumams. Tada jie nusprendžia parduoti puikiai išplėtotą verslą, kurį keli strateginiai sprendimai gali sėkmingai atgaivinti. Pastebime, kad kai kuriuos savininkus slegia ir per didelė, kartais net perdėta atsakomybės našta dėl darbuotojų bei partnerių, todėl susidūrę net ir su laikinais sunkumais jie nutaria verslą parduoti“, - vardijo priežastis L.Kliukas.
Jo teigimu, labai rimta priežastis yra ir nuovargis, kai nusprendžiama atsisakyti sėkmingai 10 ar daugiau metų plėtoto verslo. „Kiti parduoda vieną verslo įmonių, nes aktyvi verslo plėtra reikalauja laiko, pastangų ir investicijų. Asmeninės ir sveikatos problemos taip pat dažna verslo pardavimo priežastis“, - aiškino L.Kliukas.
Pasak pašnekovo, tarp parduodamų įmonių yra net tokių, kurios veikia apie 50 metų, tačiau daugelio jų veikla siekia 5-15 metų laikotarpį, o dirbančių vos 1-2 metus pasitaiko labai mažai. „Dabar pigiausias verslas kainuoja kelias dešimtis tūkstančių litų. Tai dažniausiai smulkios paslaugų įmonės. Šiandien atstovaujame ne vienam Lietuvos mastu stambiam verslui, turinčiam reikšmingą savo srities rinkos dalį. Kaip brangiausią galėtume paminėti 33 mln. litų kainuojančią metalo pramonės kompaniją. Kadangi atstovaujame dar kelioms didelėms metalo įmonėms, kuriame jų sujungimo projektus, kurių vertė smarkiai padidėja. Tokie projektai ypač įdomūs užsienio investuotojams, institucijoms ir fondams“, - pažymėjo L.Kliukas.
Anot jo, paklausiausiu nebrangiai kainuojančiu verslu domisi ne tik įmonės, plečiančios veiklą, bet ir namų ūkiai. „Tai sietume su kritusiu pelningumu tiek nekilnojamojo turto, tiek akcijų rinkose. Verslas skatina vis didesnį susidomėjimą“, - sakė finansų analitikas.
Superka užsienio investuotojai
Lietuvos ekonominės plėtros agentūros generalinis direktorius Titas Anuškevičius LŽ teigė, kad kilus krizei akcijų rinkose atitinkamai rizikingesnės tapo ir silpnesnės veiklos šakos. „Antra vertus, Lietuvos ekonomika tebeauga ir užsienio investuotojai iš mūsų šalies nebėga. Tik jaučiama, kad vietos verslininkai pradėjo pardavinėti savo verslą. Tačiau didėja užsienio investicijų srautas, ir jos ateina būtent perkant arba steigiant mažesnes įmones“, - pabrėžė T.Anuškevičius. Jo nuomone, mūsų šalies rinka visada bus įdomi stipriems investuotojams.
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas įsitikinęs, kad verslo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su makroekonominiais veiksniais, o orientuotas į lokalią rinką ir turi nuolatinių vartotojų, savininkai neparduoda ir neparduos. „Užsienio, kitaip dar vadinami strateginiai, investuotojai perka tuos subjektus, kurie dominuoja konkrečioje rinkoje, bet jiems trūksta apyvartinių lėšų, užstato skolinantis ar net patirties plėsti verslą“, - dėstė D.Arlauskas. Todėl pašnekovas įmonių pardavimo nesieja su galimu bėgimu nuo bankroto, nes tai, anot jo, labiau susiję su nuosavų išteklių tolesnei veiklai plėtoti trūkumu.
„Strateginiai investuotojai gali nuostolingai dirbti kur kas ilgesnį laiką negu vietos verslininkai. Jie turi gerokai didesnį finansinį užnugarį, leidžiantį skolintis, o tai labai svarbu plėtojant verslą. Daugelis Lietuvos verslo vystytojų to negali padaryti. Pabrėžčiau, kad užsienio investuotojai neperka Lietuvoje bankrutuojančių įmonių, juos domina gana sėkmingai veikiančios bendrovės“, - kalbėjo jis. Pasak D.Arlausko, šiuo metu pasaulyje sukaupta begalė pinigų, už kuriuos galima labai daug ką nupirkti, taigi ir lietuvišką verslą.
Jolita Žvirblytė
