Nedarbo lygis Lietuvoje sparčiai mažėja – trečiąjį šių metų ketvirtį bedarbiai sudarė 10,9 proc. visos darbo jėgos. Tiesa, nedarbo lygis išlieka beveik triskart didesnis lyginant su prieškriziniu laikotarpiu. Vis dėlto nepaisant aukšto bedarbių skaičiaus įmonėms tampa vis sunkiau rasti reikiamos kvalifikacijos darbuotojų. Ši situacija signalizuoja apie tai, jog Lietuvos darbo rinkoje struktūrinis nedarbas tampa vis opesnė problema.
Pastaraisiais metais nedarbo lygis šalyje mažėjo daugiausiai dėl augančio užimtųjų skaičiaus. 2011-2012 m. pagrindiniu užimtumo augimo varikliu buvo eksportuojantis sektorius, tačiau paslaugų sektorius taip pat įgauna vis didesnę reikšmę. Spartų užimtumo augimą paslaugų sektoriuose, pavyzdžiui, statybų, viešojo administravimo, antrąjį ir trečiąjį šių metų ketvirčiais daugiausia lėmė veikla, susijusi su Lietuvos pirmininkavimu ES Tarybai ir pasiruošimu jam, todėl tikėtina, jog nemaža dalis šiuose sektoriuose sukurtų darbo vietų yra laikinos. Vis dėlto mažai tikėtina, kad vyraujant lėtėjančio eksporto augimo tendencijoms eksportuotojai vėl taps pagrindiniu naujų darbo vietų kūrimo šaltiniu.
Būtina pabrėžti, kad šalia nedarbo mažėjimo išryškėjo dar viena teigiama tendencija – didėjantis darbo jėgos aktyvumo lygis. Šių metų trečiąjį ketvirtį jis pasiekė 72,6 proc. ir yra aukščiausias nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikų. Darbo jėgos aktyvumo augimas rodo „sveikstančią“ Lietuvos darbo rinką – vis didesnė visuomenės dalis arba dirba, arba ieško darbo. Per pastaruosius trejus metus darbo jėga susitraukė mažiau nei darbingo amžiaus gyventojų skaičius. Tai greičiausiai įvyko dėl to, jog dalis iš šalies emigravusių asmenų anksčiau buvo neaktyvūs darbo rinkoje, be to atsigaunant ekonomikai vis daugiau anksčiau neaktyvių asmenų papildė šalies darbo jėgą – pradėjo aktyviai ieškotis darbo ar net įsidarbino.
Pastaraisiais metais bedarbių motyvacija susirasti darbą išaugo dėl mažėjančių nedarbo spąstų. Šis rodiklis, rodantis, kurią dalį bedarbio gaunamos socialinės išmokos ir mokesčiai sudaro jo pajamose, kurias jis gautų, jei įsidarbintų, sumažėjo nuo 86 proc. 2009 metais iki 67 proc. 2012 metais. Tai reiškia, kad ką tik pradėjusio dirbti žmogaus pajamos dabar būtų 33 proc. didesnės nei tos, kurias jis gaudavo būdamas bedarbis. Šiais metais padidintas minimalusis mėnesinis darbo užmokestis bei nuo kitų metų išaugsiantis neapmokestinamasis pajamų dydis ir toliau didins atotrūkį tarp darbo užmokesčio ir socialinių išmokų, o išaugusi motyvacija dirbti turės teigiamą poveikį tolesniam nedarbo mažėjimui.
2010 metais iki daugiau nei 35 proc. šoktelėjęs jaunimo nedarbo lygis jau kurį laiką sparčiai mažėja, o trečiąjį šių metų ketvirtį siekė 23,1 proc. Per pastaruosius trejus metus jaunimo užimtumas išaugo beveik 30 proc. ir buvo pagrindinis veiksnys, lėmęs spartų jaunimo nedarbo mažėjimą. Tiesa, neretai profesines mokyklas ar net universitetus baigę jaunuoliai neturi darbui reikalingų žinių ir įgūdžių, darbdaviams tenka juos iš naujo apmokyti, todėl įmonės nėra linkusios samdyti „naujai iškeptų“ specialistų. Siekiant padidinti jaunų žmonių įsidarbinimo galimybes būtina skatinti glaudesnį darbdavių ir mokslo įstaigų bendradarbiavimą. Lygiagrečiojo profesinio rengimo, kuris veikia Vokietijoje ir kurį kitąmet jau planuojama pradėti taikyti kaimyninėje Latvijoje, ar panašios sistemos įgyvendinimas Lietuvoje užtikrintų geresnį darbuotojų profesinį parengimą ir jų žinių bei įgūdžių atitikimą rinkos poreikiams.
Ilgalaikis nedarbas, 2011 m. siekęs beveik 9 proc., šių metų trečiąjį ketvirtį sumažėjo iki 4,6 proc. Tai lėmė augantis užimtumas, ypač statybų sektoriuje, bei ilgalaikių bedarbių emigracija. Nepaisant to, asmenys, kurie neranda darbo ilgiau nei vienerius metus, vis dar sudaro daugiau nei 40 proc. visų bedarbių – tai byloja apie aukštą struktūrinio nedarbo lygį šalyje. Europos komisija prognozuoja, kad jau šiais metais Lietuvos faktinis BVP pasieks savo potencialų lygį. Tai reiškia, kad apie 11 proc. siekiantį nedarbo lygį bus galima laikyti artimu natūraliam. Natūralų nedarbą šalyje iš esmės sudaro struktūrinis nedarbas, kuris susidaro dėl to, jog bedarbių kompetencijos neatitinka darbo rinkos poreikių.
Struktūrinio nedarbo augimą Lietuvoje daugiausia lėmė stipriai sumažėjusi ūkio pakilimo metu populiarių profesijų darbuotojų paklausa. Pavyzdžiui, prasidėjus krizei užimtųjų skaičius statybos sektoriuje sumažėjo perpus. Vis dėlto, nepaisant atsigaunančio statybų sektoriaus, būtų naivu tikėtis, jog statybininkų poreikis artimiausiais metais pasieks prieškrizinį lygį, tad greičiausiai daugeliui „struktūrinių bedarbių“ teks persikvalifikuoti ir ieškoti darbų kituose sektoriuose. Čia ypač svarbus vaidmuo tenka darbo biržai, kuri turėtų organizuoti efektyvias perkvalifikavimo programas bedarbiams.
Struktūrinės reformos, susijusios su darbo santykių liberalizavimu bei darbo mokesčių naštos mažinimu, padidintų aktyvumą darbo rinkoje, paskatintų naujų darbo vietų kūrimą, taigi ir tolesnį nedarbo mažėjimą. Struktūrinis nedarbas yra problema, kurios sprendimas reikalauja aktyvių veiksmų, o rezultatai tampa matomi labai negreitai.
„Swedbank“ ekonomistė L. Galdikienė
