„Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad didžioji dalis, 40–60 m. amžiaus gyventojų finansiškai remia savo vaikus arba savo tėvus. Ketvirtadalis žmonių turi remti ir suaugusius vaikus, ir tėvus.
Finansiškai, paslaugomis ar kita forma savo jau suaugusius vaikus remia netgi 81 proc. 40–60 m. amžiaus gyventojų. Nors šios respondentų grupės persidengia mažesne dalimi, 76 proc. nurodo vienu ar kitu būdu pagelbstintys savo tėvams, globėjams ar kitiems vyresnio amžiaus artimiesiems.
Gyventojai reguliariai remia dažniau suaugusius vaikus negu vyresnius tėvus. Suaugusiems vaikams skiriamos didesnės paramos sumos, kurios siekia 100–300 eurų, o tėvams mažiau apie 100 eurų. Dažniausias paramos tikslas – prisidėti prie maisto išlaidų.
J. Cvilikienė atkreipė dėmesį, kad kai kurių gyventojų padėtis gali būti dar sudėtingesnė, mat 40 metų gyventojai dažnai dar turi ir nepilnamečių vaikų.
Gyventojai atsiduria ant skurdo ribos
Tuo metu „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė pastebėjo, kad 40–60 metų gyventojai savimi ir artimaisiais rūpinasi toli gražu ne iš didžiausių atlyginimų.
„Banko duomenys rodo, kad į šią amžiaus grupę patenkančių gyventojų atlyginimas siekia vidutiniškai 1250 eurų atskaičius mokesčius. Tai – panaši vidutinė suma, kurią uždirba dar tik karjeros įkalnėje esantys 18–29 m. jaunuoliai.
Taigi 40–60 m. amžiaus gyventojai gauna tokį pat atlyginimą kaip ir jaunuoliai, tačiau jiems dar reikia pasirūpinti ir kitais. Vyresni, 55–65 amžiaus žmonės susiduria su didesnėmis problemomis – jų užimtumas mažesnis, dažnai mažesnės ir pajamos, didesnė jų dalis patenka tarp gyvenančių ant ar žemiau skurdo ribos“, – komentavo G. Ilekytė.
Anot jos, skurdą dažniausiai patiria vyrai, nes jų gyvenimo trukmė trumpesnė.
„Vyrų sveiko gyvenimo trukmė Lietuvoje siekia 55,4 metus, moterų – 59,8 metus.
Šiame amžiuje ėmusi šlubuoti sveikata yra viena iš priežasčių, kodėl 55–64 m. amžiaus gyventojai dažniau, kaip jau minėta, atsiduria tarp gyvenančių ant ar žemiau skurdo ribos. Šio ir šiek tiek jaunesnio (50–64 m.) amžiaus grupės nedarbo lygis yra vienas didžiausių tarp Europos Sąjungos šalių. Tai lemia ir šių gyventojų lūkesčius, kurie dažnai yra pesimistiniai“, – pažymėjo G. Ilekytė.
Dirba daugiau
Anot J. Cvilikienės, padedantys gyventojai turi dirbti daugiau
„Ir nors apie 80 proc. respondentų sako, kad siekis pagelbėti artimiesiems jiems nesukelia didesnių sunkumų, 30 proc. suaugusiems vaikams padedančių gyventojų teigė dėl to pasididinę darbo krūvį. Taip teigiančių tarp tų, kurie padeda savo vyresniems tėvams – 21 proc.“, – atkreipia dėmesį J. Cvilikienė.
Ji pastebėjo, kad šių gyventojų labai stiprus atsakomybės jausmas, ypač moterys mano, kad galėtų dar daugiau rūpintis savo vaikais ar tėvais.
Kaip rodo tyrimas, net 4 iš 5 gyventojų jaučia nerimą, kad jiems taps sudėtinga pagelbėti tėvams ar globėjams, augant jų pagalbos poreikiams. Tačiau iššūkiai laukia ir pačių respondentų.
„Jau šiandieną priešpensinio amžiaus (50–64 m.) gyventojai susiduria su iššūkiais darbo rinkoje – jų paklausa mažėja dėl įgūdžių trūkumo, anglų kalbos žinių stokos. Net ir persikvalifikavusiems gali būti sudėtinga įsidarbinti dėl amžiaus šališkumo ar diskriminacijos dėl amžiaus, kuri, deja, yra ganėtinai gaji“, – pastebėjo J. Cvilikienė.
Uždirbti daugiau trukdo įgūdžių stoka
Pasak ekonomistės G. Ilekytės, vyresni žmonės tampa mažiau paklausūs darbo rinkoje.
Anot jos, kad realius anglų kalbos mokėjimo bei skaitmeninių įgūdžių skaičius – bazinius skaitmeninius įgūdžius turi 41 proc. 45–54 m. gyventojų ir tik 28 proc. tų, kuriems 55–64 metai. Anglų kalbą moka vos 1 iš 4 gyventojų, kuriam yra 55–69 metai.
„Besimokančių suaugusiųjų tarp 55–64 m. gyventojų – vos 4 proc. Vienas veiksnių, lemiančių mažą besimokančių suaugusiųjų skaičių, yra sudėtingas mokymosi, asmeninio gyvenimo ir darbinių įsipareigojimų derinimas bei mokymų kaina.
Taigi, net ir norintys ilgiau išlikti aktualūs darbo rinkoje vyresnio amžiaus suaugusieji yra įsprausti į kampą. Vis dėl to, senstant visuomenei ir ilgėjant gyvenimo trukmei, dėmesys priešpensinio amžiaus gyventojų kvalifikacijos kėlimo ar persikvalifikavimo galimybėms privalo augti“, – sakė G. Ilekytė.
