Iš esmės terminas yra sukurtas jau esančios infrastruktūros akivaizdoje. Mat jis reiškia tarpusavyje internetu sujungtų daiktų tinklą. Jau 1989 m. prie internet buvo prijungtas skrudintuvas. Šiandien žmones vis dar stebina, akd šaldytuvas gali net tik pastebėti, kad baigėsi pienas ar jo galiojimo terminas, bet ir šią informaciją nusiųsti į savininko išmanųjį telefoną. „Google“ taip pat įsigijo startuoli „Nest“, kurio kuriamus termostatus bus galima valdyti išmaniaisiais telefonais arba gauti informacija apie namų oro kokybę ir temperatūrą realiuoju laiku.
Tereikia interneto prieigos
Taigi dauguma daiktų kaip buitinė technika gali būti prijungta prie belaidžio interneto, tačiau lieka daug neišnaudotų galimybių, o pastangų reikia įdėti nedaug.
Pavyzdžiui, daugelis vairuotojų yra susidūrę su kurioziškomis situacijomis, kai aplink nėra automobilių, tačiau kelias minutes reikia stovėti prie raudono šviesos signalo. Į eismo reguliavimo sistemą įdiegus jutiklius, galima stebėti kurios gatvės yra labiau užimtos, o kurios laisvesnės ir taip realiuoju metu be žmogaus įsikišimo paskirstyti eismo srautus. Kitas panaudojimo būdas galėtų būti šiukšliadėžės su jutikliais, kurie praneštų apie jų turinį. Tokiu atveju aplinkos priežiūros tarnybos galėtų žinoti, kurios šiukšlių dėžės yra perpildytos, o kurių ištuštinti dar nereikia. Tokia informacija net galėtų pagelbėti savivaldybėms sprendžiant, kuriose miestų vietose reikėtų daugiau arba didesnių šiukšliadėžių. Panašiai gali veikti automobilių stovėjimo vietos, pranešančios, kur rasti vietos savo automobiliui. Tiesa, tokias sistemas galima pamatyti požeminėse prekybos centrų aikštelėse, tačiau to negalima pavadinti daiktų internetu, nes informacija nėra dalijamasi internetu arba ji nėra keliama į debesis.
Nauji saugumo iššūkiai
Žinoma, daiktų interneto atveju informacija yra labai jautri. Retas naudotojas norėtų, kad tretieji asmenys sužinotų apie jo širdies ritmą, kiek jis nueina žingsnių ar kokio senumo varškė guli jo šaldytuve. Lygiai taip pat miestų administracijos nenorėtų, kad prie eismo ir komunalinių sistemų prisijungtų įsilaužėliai. Tiesa, pirmiausiai į sistemas yra įsilaužiama dėl finansinių paskatų. Taigi naivu tikėtis, kad informacija apie jūsų varškės galiojimo laiką gali būti svarbi ar net atnešti finansinę naudą. Kaip ten bebūtų tobulėjant informacijos keitimuisi tarp skirtingų prietaisų ir jos spektrui didėjant, ji tikrai jautrės, todėl kibernetinių nusikaltimų prevencija turės keisti kryptį.
Taigi, kol kas pagal apibrėžimą galima suvokti, kas yra daiktų internetas. Be jokios abejonės jis jau veikia ir tobulėja. Tai, kaip jis atrodys, priklauso tik nuo vartotojų. Jie turės nuspręsti, kokia ir kiek jautria informacija savo šaldytuvui, išmaniajai apyrankei ar automobiliui dalintis. Išmanus šaldytuvas gali atrodyti kaip ateities prietaisas arba gali nustoti tobulėti, nes žmonėms užteks, kad jis leidžia ilgiau išlaikyti maistą šviežią. Daiktų internetas tobulės, bet šiandien niekas negali pasakyti, kaip atrodys galutinis jo projektas.
