Visuomet įdomiausi atviri pašnekovai. Šįkart „Coffee Inn“ bendraturtis ir vadovas Nidas Kiuberis –būtent toks. Jis visiškai nesibaido pokalbyje su „Ekonomika.lt“ nuolat iškylančio termino – paradoksas, nes jų šioje lietuviško verslo sėkmės istorijoje ne vienas.
Daugiau nei valandą pasakodamas apie „Coffee Inn“ (CI) istoriją ir savo patirtį N. Kiuberis staiga padaro išvadą, kad kava jį lydėjo nuo vaikystės.
„Prisimenu, kaip tėvas kavą turkišku būdu virdavo smėlyje. Iki šiol nepamirštamas vaizdas. Arba jis užvirdavo kavą tris kartus, nukeldavo nuo dujinės ir įdėdavo šiek tiek druskos bei gabaliuką sviesto. Tie ritualai man yra įsirėžė į atmintį“, – šypsosi jis.
Bet nuo vaikystės iki 2006-ųjų prabėgo nemažai laiko, kol N. Kiuberis vėl susidūrė su kavos pasauliu, kuris šiandien jau tapo neatsiejama jo kasdienybės dalimi.
„Nesėkmingas“ verslas
2006-aisiais keturi dabartiniai verslo partneriai pradėjo susirašinėti. N. Kiuberis sako, kad juos labiausiai įkvėpė kelionė į JAV – ten draugai atrado amerikiečių verslumą ir pamatė gerai išplėtotą kavos verslą.
„Mūsų idėja gimė parke besikalbant ir suvokus, kad dabar kavos puodelis rankoje būtu idealu. Trys iš mūsų dirbome reklamos agentūroje, bet kuo daugiau kalbėjome apie šią idėją, tuo darėsi aiškiau, kad ją galime įgyvendinti“, – prisimena CI vadovas.
Jis prisimena, kaip vienas po kito jie paliko agentūrą ir išėjo į nežinią tikėdami savo verslo idėja. N. Kiuberis sako, kad žinios reklamos ir rinkodaros srityje jiems padėjo parengti stiprų verslo planą, tačiau pripažįsta, kad lengva nebuvo. Paradoksalu, bet CI keturiems vyrams gimė kaip vaikas – per devynis mėnesius.
„Pirmasis idėjos ir mūsų pačių išbandymas buvo nuėjus į banką dėl verslo finansavimo, – pasakoja N. Kiuberis. – Verslo pradžiai mums reikėjo 150 tūkst. litų ir bankas pasiūlė duoti pusę šios sumos, nors pasakė, kad greičiausiai mums nepasiseks. Kitą dalį kapitalo turėjome susirinkti patys ir tai darėme įvairiausiais būdais. Buvome skolingi visiems, kam įmanoma. Apskritai šios sumos įmonei būtų užtekę porai mėnesių, o paskui, jei nebūtų buvę apyvartinių lėšų, būtų buvę labai liūdna. Mūsų paklausė, ar esame pasirengę visą likusį gyvenimą kasti griovius, mes pagalvojome ir nusprendėme rizikuoti.“
Kitas išbandymų ruožas verslo partnerių laukė ieškant tinkamos vietos pirmajai kavinei, kuri dabar CI darbuotojų vadinama „mama“, esanti sostinės Vilniaus gatvėje.
„Neminėsiu pavardžių garbių žmonių, kurie Vilniuje valdo daug nekilnojamojo turto, kurie mums sakė, kad jei neturėsime alaus, o kava kainuos daugiau negu 3 litus, iškart teks užsidaryti, – prisimena N. Kiuberis. – Dabar galiu nusišypsoti, o tada tai skambėjo gana grėsmingai. Juk tai mums sakė žmonės, sukūrę didžiulius verslus.“
Atsirado žemėlapyje
Daugelis vilniečių sutiktų, kad ši įkurtoji kavinė Vilniaus gatvę pakeitė neatpažįstamai. Visai netrukus šalia CI pridygo daugiau viešojo maitinimo įstaigų ir kavinių, siūlančių maisto ir gėrimų išsineštinai, vietiniai šią miesto vietą įtraukė į savo maršrutų žemėlapį. Vieni čia leidžia vakarus ar savaitgalius, kiti užsuka tvarkydami reikalus mieste. Puodelio kavos, greitų pietų, tingaus pasisėdėjimo su draugais.
„Drįsiu paimti šį ordiną – žmonių srautą Vilniaus gatvėje mes užauginome“, – nesikuklina N. Kiuberis.
Paklaustas, ar kiekvienas reklamos specialistas gali tapti verslininku, N. Kiuberis suskumba tvirtinti nelaikantis savęs verslininku. Paradoksalu, mat dabar 21 kavinę Lietuvoje ir Latvijoje valdantis verslas vertas kelių milijonų litų.
Paprašytas įvertinti, kiek dabar galėtų rinkoje kainuoti jo vadovaujama įmonė, CI bendraturtis sako, kad tiksliai suskaičiuoti sunku, mat konkrečių pasiūlymų bendrovė dar nėra gavusi.
„Paprastai sakoma, kad verta tiek, kiek kas nors už tai galėtų mokėti, – teigia N. Kiuberis ir priduria, kad šiuo atveju taip pat galiotų paradoksas: įmonė galėtų būti parduota tik su jos įkūrėjais. – Kadangi nėra pirkėjo, tai ir nežinau. Nors esame atviri kalbėtis su strateginiu investuotoju – tai mums suteiktų galimybę plėstis į užsienį. Investuotojas turėtų suprasti, kad mes norėtume likti aktyvi savo sukurto verslo dalis, nes mes esame CI kraujas. Todėl jam reikėtų suvokti mūsų vaidmenį. Kitu atveju tai būtų bloga investicija.“
Verslas – tai aš
N. Kiuberis neslepia, kad CI yra neatsiejama jo gyvenimo dalis: jis dažniausiai iš visų įmonės akcininkų tapatinamas su CI. Kava – kasdienė jo duona, tad kasdien bent po valandą praleidžia internete ieškodamas įdomios informacijos, stengiasi sužinoti kuo daugiau naujovių ir jas pasiūlyti klientams.
„Esu į tai įklimpęs iki ausų, – svarsto N. Kiuberis. – Mūsų kompanijoje susiklostė taip, kad esu komunikabilus, todėl daugiausia ir šneku. Esu susitapatinęs su CI ir atstovauju įmonei nevaromas su šakėmis. Tai atėjo natūraliai. Man pasisekė, kad susirinko tokia komanda: mes vienas kitą papildome. Bus sunki diena, kai man tai atsibos. Kol kas neįsivaizduoju, kad taip gali atsitikti. Bet jeigu vieną dieną mane užvaldytų idėja apie kitokį užsiėmimą, tai pasijustų versle.“
Tokiu atveju jis greičiausiai prisidėtų prie „start–up“ bendruomenės, nes, anot CI vadovo, jam patinka jos skleidžiama energija.
„Ten energijos – kaip atominėje elektrinėje, tiesiog zvimbia“, – šypsosi N. Kiuberis.
Tie, kurie yra už CI iškabos, šioje įmonėje svarbiausi. N. Kiuberis įmonės savininkų kompaniją apibūdina kaip verslo pankus, kuriems gyvybiškai svarbu kasdien sugalvoti ką nors naujo. Anot jo, tai yra pagrindinė įmonės stiprybė prieš konkurentus.
„Mums visada buvo svarbiausia netapti tik funkciniu verslu, siekėme suteikti daugiau dalykų, kurių negali pamatuoti pinigais, – pasakoja jis. – Apskritai darbas reklamos srityje man suteikė neįkainojamą žinių bagažą ir tvirtą supratimą, kad patys galime sukurti gerą prekių ženklą, mums nereikia franšizės. Tai Lietuvoje tikrai įmanoma.“ Akivaizdu, kad verslas N. Kiuberiui suteikia daugybę teigiamų emocijų.
Jis pats prisideda kuriant kiekvienos kavinės interjerą ir išrenka joje skambančią muziką.
„Daugelis dalykų, kuriuos darome, gali būti pavadinti reklaminiais triukais, tačiau tai atspindi mus, kokie esame“, – priduria jis.
Konkurentų nebijo
„Kiekvieną CI įrengiame kitokią ir tuo susikuriame sunkumų, nes įrengti 21 skirtingą kavinę sudėtingiau negu visas padaryti vienodas, – sako N. Kiuberis. – Tad nevengiame įdomių sprendimų. kurie kelia galvos skausmą. Žmonės jaučia, kad mes tai darome. Man labai svarbūs tie neišmatuojami dalykai. Neišmatuojami galbūt pinigais, nes jų negali paaiškinti, bet jie veikia, nes yra žmogiški.“
Atidarę pirmąją kavinę verslo partneriai pakvietė apsilankyti draugus ir pažįstamus, ieškojo galimybių kurti bendrus projektus su įvairiais bendraminčiais.
„Žinoma, viskam padėjo pažintys, – teigia pašnekovas ir atsidūsta. – Pavyzdžiui, kai prieš pusantrų metų atidarėme kavinę Rygoje, prieš tai ten pagyvenome. Neįsivaizduojame savo veiklos be integracijos į miestą, todėl ten susiradome draugų. Pradėjome skleisti savo rokenrolą, bandėme paaiškinti, kokie esame. Manau, latviai mus suprato ir įvertino, kaip ir Vilniaus gatvėje, nes jie jautrūs madai, kūrybiškumui. Tai būtų neįmanoma padaryti paprastai: atidaryti ir palikti. O, kad būtų taip paprasta!”
N. Kiuberis sako, kad sostinėje tinklo plėtra sustojo, mat tikslas būti visose strateginėse vietose jau pasiektas. Paklaustas, koks jo požiūris į kaip grybai po lietaus dygstančius konkurentus, pašnekovas teigia palaikantis tuos, kurie dirba iš širdies.
„Vero cafe“ – turbūt geriausias pavyzdys, kurio 90 proc. idėjos yra iš mūsų, – teigia CI vadovas. – Gink Dieve, neteigiu, kad CI išrado viską, kas yra rinkoje. Mes padarėme kūrybišką, o ne funkcinę kavinę, kaip daugiausia daro konkurentai. Mano manymu, daugiau perspektyvų turi žmonės, kuriantys nepriklausomas nedideles kavinukes ir darantys tai iš visos širdies, galbūt net patys dirbantys prie baro. Mums yra didelė atsakomybė, nes kai esi priekyje, tau nuolat kvėpuoja į nugarą ir turi elgtis kaip inspiruojantis pavyzdys.“
Plečiasi, nes reikia
Klausiamas apie intensyvią tinklo plėtrą pastaruoju metu N. Kiuberis sako, kad ją bendrovė inicijavo pati, mat jautėsi tam subrendusi.
„Matome, kad dalykai, kuriuos nuo pat pradžių matėme kaip savo variklius, tikrai veiksmingi ir neša vaisių. Mums labai svarbi bendruomenė, kuri renkasi CI. Pastaruoju metu pusė atidarytų kavinių yra vadinamosios kavotekos – integruotos į „Vagos“ knygynus“, – pasakoja jis ir priduria, kad svarbiausia neperlenkti lazdos.
Ateityje CI planuoja bendradarbiauti su kino teatrais, taip pat pasiekti jaunimą, kuris domisi ekstremaliu sportu. Didelių ambicijų įmonė turi ir dėl plėtros į užsienio rinkas.
„Norime įdomaus verslo, kurį būtų galima plėtoti, tad akivaizdu, kad jis turi būti pelningas, – sako N. Kiuberis. – Esame nustatę keletą taisyklių: nepirksime pigiausios žaliavos ir nedarysime lietuviams įprastų nuolaidų ar akcijų. Tai, kas vyksta CI, yra kasdienis susitarimas tarp mūsų ir klientų: jie perka kavą už tokią kainą ir gauna tai, ką sunkiai kasdien dirbdami jiems sukuriame. Kalbu be ironijos.“
Ir priduria, kad kava – priklausomybę sukeliantis produktas, kurio atsisakius abstinencija trunka 21 dieną (beje, tiek dabar CI valdo kavinių). N. Kiuberis teigia nebandęs jos atsisakyti. Paradoksalu, nes per dieną išgeria vos du puodelius.
