Austrijoje gimęs M. Braunas ir dar du buvę „Wirecard“ aukšto rango vadovai nuo ketvirtadienio bus teisiami dėl sukčiavimo bendrininkaujant, piktnaudžiavimo pasitikėjimu, manipuliavimo rinka ir manipuliavimo apskaita.
Miuncheno apylinkės teismas šiame milžiniškame teismo procese jau yra paskyręs 100 posėdžių datas.
„Wirecard“, kuri kadaise buvo šlovinama kaip Vokietijos technologijų pramonės standartų etalonas, įspūdingai žlugo 2020 metais, pripažinusi, kad jos balanse trūkstami 1,9 mlrd. eurų greičiausiai visai neegzistuoja.
Kancleris Olafas Scholzas, kuris tuomet ėjo finansų ministro pareigas, skandalą pavadino „neturinčiu lygiųjų“ Vokietijos pokario istorijoje.
Daugiau kaip dvejus metus kalinamas 53 metų M. Braunas neigia padaręs kokių nors pažeidimų.
Jis beda pirštu į pabėgusį buvusį „Wirecard“ veiklos direktorių Janą Marsaleką – neaiškų veikėją, kuris, kaip įtariama, turi ryšių su užsienio žvalgybos tarnybomis.
Anksčiau šiais metais buvo pranešta, kad J. Marsalekas slapstosi Rusijoje.
Tačiau vienas „Wirecard“ aukštesnio rango darbuotojas tyrimą surengusiam Vokietijos parlamentui pernai sakė, kad bendrovėje nieko nevykdavo M. Braunui nežinant.
„Grupę suformavo Markusas Braunas, taigi jis suformavo ir jos verslo kultūrą. Jis viską sprendė, viską diktavo“, – pareiškė parlamentarams Raineris Wexeleris.
„Neteisinga“ apskaita
Be M. Brauno, taip pat teisiami Oliveris Bellenhausas, buvęs „Wirecard“ įmonės Dubajuje vadovas, ir Stephanas von Erffa, buvęs apskaitos vadovas.
Jeigu jie bus pripažinti kaltais, jiems grės kelerių metų laisvės atėmimo bausmės.
O. Bellenhausas yra pripažinęs padaręs pažeidimų ir sutikęs būti vienu pagrindinių kaltintojų liudytojų.
Išnarplioti sudėtingą apgaulingų sandorių, kuriuose dalyvavo „Wirecard“ patronuojamosios įmonės ir trečiųjų šalių bendrovės visame pasaulyje, tinklą Vokietijos tyrėjams prireikė daugiau kaip 20 mėnesių.
Prokurorai sako, kad kaltinamieji „neteisingus“ finansinius rezultatus skelbė nuo 2015 iki 2018 metų. Be kita ko, į rezultatus buvo įtraukiami suklastoti partnerių bendrovių Dubajuje, Filipinuose ir Singapūre pajamų ir pelno rodikliai, taip pat buvo naudojami suklastoti dokumentai siekiant, kad „Wirecard“ atrodytų sėkmingesnė negu iš tikrųjų buvo.
Tarp sukčiavimo aukų yra bankai, „Wirecard“ suteikę paskolų už 1,7 mlrd. eurų. Taip pat buvo išleista 1,4 mlrd. eurų vertės obligacijų ir šie pinigai vargu ar bus grąžinti investuotojams.
Žlugimas
1999 metais Bavarijoje įkurtas startuolis „Wirecard“ savo veiklą pradėjo nuo mokėjimų pornografijos ir lošimų svetainėms apdorojimo, kol galiausiai tapo gerbiamu elektroninių mokėjimų paslaugų teikėju, kuris net sugebėjo pakeisti komercinį banką „Commerzbank“ Frankfurto DAX indekso sudėtyje.
Bėgant metams, vis pasigirsdavo kalbų apie galimą sukčiavimą bendrovėje. Apie tai, be kita ko, kalbėjo skolintų vertybinių popierių pardavėjai, kurie tirdavo bendroves, jei įtardavo, kad jų rinkos vertė yra išpūsta.
Tačiau tikrosios „Wirecard“ problemos prasidėjo, kai britų verslo dienraštis „The Financial Times“ 2019 metais paskelbė keletą straipsnių, kuriuose buvo rašoma apie pažeidimus bendrovės Azijos padalinyje ir buvo remtasi buvusių darbuotojų pasakojimais bei nutekintais dokumentais.
Iš pradžių „Wirecard“ pavyko apsiginti nuo tokių kaltinimų, o „The Financial Times“ žurnalistai patys tapo Vokietijos reguliuotojų tyrimo taikiniu.
Tačiau 2020 metų birželį sukčiavimas visgi iškilo į paviršių, kai bendrovės ilgametė auditorė EY pranešė „Wirecard“ sąskaitose aptikusi 1,9 mlrd. eurų skylę.
Ši suma, kuri sudarė ketvirtadalį bendrovės balanso, turėjo būti laikoma patikėtinių sąskaitose dviejuose Filipinų bankuose.
Tačiau Filipinų centrinis bankas pareiškė, kad šie pinigai niekada nebuvo patekę į šalies pinigų sistemą, o abu Azijos bankai – BDO ir BPI – paneigė turintys kokių nors santykių su „Wirecard“.
Reguliavimo pertvarka
Netrukus po to „Wirecard“ paskelbė bankrotą, tapusi pirmąja žlugusia DAX bendrove.
Dramatiškas „Wirecard“ žlugimas sukrėtė Vokietiją ir paskatino vyriausybę pertvarkyti šalies finansų priežiūros instituciją „Bafin“, kuri sulaukė griežtos kritikos už tai, kad nepaisė ankstyvųjų įspėjamųjų ženklų dėl „Wirecard“.
Bendrovės žlugimas taip pat sukėlė keblumų Vokietijos politinei valdžiai, o buvusi kanclerė Angela Merkel buvo peikiama už tai, kad reklamavo „Wirecard“ per savo kelionę į Kiniją 2019 metais, nors žurnalistai tuomet jau buvo kėlę abejonių dėl šios bendrovės.
