Sakoma, kad informacija valdo pasaulį. Tikra tiesa. Jeigu turi daug informacijos, gali nebijoti net ekonomikos krizės. Tačiau informacija turi būti ne bet kokia – tik patikima ir naudinga. Deja, mus, paprastus piliečius, kaip niekada anksčiau, užgriūva lavina nevertingos informacijos, kurios negalime atsikratyti.
Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad pašto dėžutė prie nuosavo namo ar daugiabučio laiptinėje per savaitę prisipildo reklaminių skrajučių ir net keliolikos puslapių spalvotų leidinių, raginančių pirkti dažnai mums nereikalingas prekes. Štai viena kompanija esą išskirtinai man ir tik man, o iš tikrųjų tūkstančiams piliečių, tik kaip labai ištikimam klientui kelis kartus per mėnesį siūlo laimėti iš pradžių 100 000, prie šių dar prideda 20 000 ir dar 10 000 Lt bei norimos spalvos automobilį, kurio vertė siekia 50 000 Lt.
Nors siūlomų prekių neperku jau dvejus metus, tačiau man vis primenama, kad kompanija manęs ne tik neužmiršo – man jau rezervuotas prizas ir netrukus rengėjai praneš apie laimėjimą. Teliko vieni niekai, todėl jau dabar turiu pasirinkti, kaip norėsiu atsiimti tą laimėjimą – ar visą iš karto, ar dalimis, grynaisiais ar gauti į banko sąskaitą. Tereikia dar kartą įsigyti beveik 100 Lt kainuojančią prekę. Kantriai neatsakau į raginimus ir storus spalvotus vokus metu į šiukšlių dėžę.
Atakai pasitelkiami ir telefonai. Praėjusią savaitę suskaičiavau – aš ir mano kolegos vidutiniškai per darbo dieną sulaukiame po 2 telefono skambučius su įvairiausiais pasiūlymais – pradedant paties ryšio plano keitimu, žinoma, pakeitus paslaugos teikėją, ir baigiant pasiūlymais įsigyti stebuklingus čiužinius miegui.
Kartą nusprendžiau pasakyti kategorišką NE. Tačiau mane atakavo kaip reta atkaklus ir motyvuotas vadybininkas – įsiūlęs man prekę jis gautų 8 ar net 10 proc. sumos. Taip jam ir sakau – suprantu tavo viltis, tačiau man nereikia čiužinio, net jeigu jis būtų skraidantis. Nereikia. Vadybininkas nustemba – apmaudu, kad nenoriu įsigyti puikios ir specialiai tik man atpigintos prekės, bet aš tik rai turėčiau norėti neprikepančios keptuvės. Nenoriu ir jos? Keista.
Tokiu atveju tikrai neturėčiau atsisakyti tokio modernaus aparatuko, kuris neskaudžiai pešioja plaukus iš ausų ir nosies. Ir jo nereikia? Bet staklių mankštai daryti ir stiprinti pilvo presą tikrai neatsisakysiu. Atsisakau? Na, tokiu atveju man tikriausiai reikia vadinamosios saunos tam tikrai kūno daliai – pilvuko ar šlaunų lašiniams tirpdyti. Nekamuoja antsvoris? Tokiu atveju reikėtų pasimatuoti kraujo spaudimą, o dabar kaip tik man yra paliktas toks matuoklis. Ne, ne ir ne. Neprireikė man nei vandens šarminimo, nei jonizavimo aparatų, nei uodų gaudiklio.
Tačiau netrukus pasigirsta laidinio telefono skambutis ir malonus balselis mane pasveikina su laimėjimu – taip taip, aš laimėjau dovaną, kurią reikia atvykti atsiimti su kuo didesne grupe draugų ar artimųjų. Mažiausiai turėtų atvykti keturi suaugę žmonės. Koks laimėjimas, juk aš nežaidžiau jokioje loterijoje? Ir neprivalėjau žaisti – fi rmos kompiuteris mane pasirinko atsitiktiniu būdu, o į renkamųjų sąrašą esu įrašytas rekomendavus kažkokiems pažįstamiems, kurie jau laimėjo prizus ir to paties linki man.
Atsisakiau ir šio laimėjimo, o kas neatsisakysite – pateksite į patalynę ar buitinę techniką platinančios kompanijos vakarėlį. Jo metu laikykite piniginę gilesnėse kišenėse ir patariu į renginį nenusinešti asmens dokumentų, kad silpnybės akimirką nesukluptumėte ir nepasirašytumėte išperkamosios nuomos sutarties.
Įsijungiu kompiuterį ir savo elektroniniame pašte randu net keliolika laiškų, kuriuose man siūloma įsigyti lengvatinį kelialapį į egzotines šalis, nemokamai išbandyti valandą trunkantį masažą, nupirkti vardinį šalmą savo bosui, o kalakutus auginanti kompanija siūlosi į namus atvežti ką tik paskerstą kalakutą milžiną. Nors tokių laiškų siuntėjai atsiprašo, jeigu manęs nedomina tokia informacija, tačiau laiškų nesiliauja siuntę, net kai jų paprašau palikti mane ramybėje.
Išjungiu kompiuterį ir išsiveržiu į gatvę atsigaivinti vėjuotu rudenėliu. Tačiau čia mane už skverno nutveria juodais kostiumais apsirengę su akcentu kalbantys du jauni amerikiečiai. Į namus sugrįžtu rankoje laikydamas mormonų knygą ir lapelius apie nemokamus anglų kalbos kursus – tereikia ateiti nurodytu laiku į nurodytą vietą.
Grįždamas į namus užsuku į parduotuvę. Čia paragintas jau abejingai ragauju kažkokio maisto ir sriūbteliu siūlomo gėrimo. Prisipažinsiu, nepatiko, bet iš mandagumo pagyriau vieną ir nė nepajaučiau, kaip į mano prekių krepšelį įkrito šlykštaus skonio gėrimo butelis. Prie parduotuvės durų mano žvilgsnį pagavusi čigonė be žodžių pasitraukė į šalį, nes aš jau buvau pilnas informacijos ir abejingas ateičiai.