Mūsų laukia prieškarinės krizės pasikartojimas – pavojų skelbia britų istorikas Niallas Fergusonas ir amerikiečių ekonomistas Nourielis Roubini.
Per susitikimą Romoje Berggrueno institute politiniai lyderiai, mokslininkai ir ekonomistai sutarė, kad Vokietijos viešosios nuomonės apie padėties Europoje rimtumą nežinojimas yra ne tik kliūtis jai gelbėti, bet ir kelia grėsmę, kad gali pasikartoti krizė, kurios pokario Vokietija taip labai norėjo išvengti.
Kiekvieną kartą, kai padidėja tikimybė, jog Graikija chaotiškai išeis iš pinigų sąjungos, didėja spaudimas Ispanijos bankams, o kartu su juo ir indėlių paniško atsiėmimo iš bankų grėsmė Viduržemio jūros šalyse, o su šia situacija Europos centrinis bankas neįstengs susidoroti.
Stebėtina, kad tarp daugelio šalių būtent Vokietija neišmoko istorijos pamokos. Liguistai žiūrėdama į infliacijos grėsmę, kurios nėra, kur kas didesnės svarbos ji teikia analogijai su 1923 metais (kai siautė hiperinfliacija), negu su 1933 metais (kai žlugo demokratija), o būtent bankų krizė trečiojo dešimtmečio pradžioje turėjo tiesioginę įtaką demokratijos žlugimui ne tik pačioje Vokietijoje, bet ir visoje Europoje.
Stebėtinai mažai europiečių (tarp jų ir bankininkų) prisimena, kas atsitiko, kai 1931 metų gegužę „Creditanstalt“, didžiausias Austrijos bankas, nebepaskelbė savo veiklos rezultatų, o tai buvo tolygu jo nemokumui. Bankų krizė vėliau sukėlė dviejų didžiausių Vokietijos bankų žlugimą ir antrąją – po JAV akcijų rinkos žlugimo – ekonominės krizės bangą.
1932 metais, po bankų krizės, prasidėjo valstybių skolų krizė. Jos kulminacija tapo prezidento Herberto Hooverio paskelbtas moratoriumas Pirmojo pasaulinio karo laikų reparacijoms ir skoloms. Netrukus dauguma įsiskolinusių valstybių pranešė apie savo dalinį arba visišką nemokumą, o pirmoji į tą ugnį pateko Vokietija. Nedarbas Europoje 1932 metais pasiekė fatališką rekordą: liepą darbo neturėjo 49 procentai Vokietijos profsąjungų narių.
Krize politiniais tikslais pasinaudojo daug ekstremistinių judėjimų. Blogiausias iš jų buvo nacizmas. 1928 metais antisisteminės partijos Vokietijoje, tarp jų komunistai ir fašistai, gavo tik 13 procentų balsų, tačiau iki 1932 metų lapkričio juos palaikančių jau buvo 60 procentų. Kraštutiniai dešinieji taip pat buvo remiami Austrijoje, Belgijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje. Komunistų pozicijos sustiprėjo Bulgarijoje, Prancūzijoje ir Graikijoje.
Rezultatas buvo tas, kad daugumoje šalių žlugo demokratija. 1920 metais Europoje buvo 24 demokratinės vyriausybės, o 1939 metais – jau tik 11. O kas įvyko tais metais, žino net bankininkai.
Šiandien Europos periferija įklimpusi į depresiją. Kaip teigia Tarptautinis valiutos fondas, šiais metais Graikijos BVP sumažės 4,7 proc., o Portugalijos – 3,3 procento. Nedarbo lygis Ispanijoje siekia 24 proc., Graikijoje – 19 proc., Airijoje ir Portugalijoje – 14 procentų. Graikijos, Airijos, Portugalijos ir Italijos valstybės skola viršijo 110 proc. BVP. Šios šalys, kaip ir Ispanija, praktiškai yra atskirtos nuo obligacijų rinkos, ir daugiau jau nebegali skolintis.
