Vyriausybė žada panaikinti galimybę socialiniame būste praleisti visą gyvenimą. Gali būti, kad šiuose būstuose bus galima apsistoti ne ilgiau nei dvejiems metams. Kaip reformos gali paveikti Didžiąją Britaniją, klausia bbc.co.uk?
„Weir Estate“ – dešimties blokinių namų grupė Pietų Londone, administruojama vietinės Lambetho rajono tarybos (angl. Council). Tai vadinamieji socialiniai namai, bet čia taip švaru ir gražu, kad gyventojai gali pagrįstai didžiuotis, rašo portalas.
Pastatyti 1952 metais, namai atrodo jauniau nei šešiasdešimties – daugiausiai dėl dažų dangos, naujų durų ir langų, kuriuos „Weir Estate“ iš tarybos gavo prieš dvejus metus. Svarbų vaidmenį išsireikalaujant renovacijos suvaidino Gyventojų asociacija, Ji prieš kelerius metus taip pat įkūrė apleistos skalbyklos pastate įkūrė Bendruomenės centrą ir Vaikų centrą.
„Čia labai gera gyventi, – sako 76-erių Ellen Hawkes, gyvenanti „Weir Estate“ su vyru Tomu ir šunimi Pippinu. – Žmonės čia tokie mieli ir paslaugūs. Kai yra sniego, jie paskambina duris ir paklausia, ar nereikia ko nors nupirkti. Negalėčiau geisti ko nors geresnio“.
Šiuo metu socialinio būsto eilėje laukia penki milijonai žmonių. Britanijos valdžia įjungė aliarmą – sistema nepajėgia atlaikyti tokio skaičiaus. Pasigirdo teiginių, kad ją išgelbėtų tik „didesnis judrumas“.
Kritikų teigimu, trumpalaikiškumas, sumažėjęs stabilumas ir saugumas, sugriaus tiek individualius gyvenimus, tiek platesnes socialinių būstų gyventojų bendruomenes.
Dave'as McEvoy'as, „Weir Estate“ Gyventojų asociacijos galva, sako, kad bendruomenės dvasia išsaugojo jo gyvybę. Buvęs policijos pareigūnas sirgo depresija dėl problemų šeimoje, streso darbe, bandė nusižudyti ir buvo gydomas.
Pasak 29 metų vyro, gyvenimas pasikeitė į gera, apsigyvenus „Weir Estate“: „Nežinau ar čia būčiau, jei ne Gyventojų asociacija ir mano vaidmuo joje... Tai fantastiška bendruomenė. Esmė ta, kad žmonės dirba kartu, nėra durų slenksčio mentaliteto, kaimynai vieni kitus pažįsta“.
D. McEvoy'us susirūpinęs dėl valdžios numatomų socialinio būsto reformų: „Jūs pamatysite, kaip suirs socialinių būstų bendruomenės, kai niekas nebesistengs kažką daryti ir galvos: „Kokia prasmė? Vis tiek aš čia būsiu tik dvejus metus“.
Pasak BBC portalo, apgyvendinimas valstybiniuose būstuose visada buvo centrinė Britanijos politikos ašis: „Už Darbo partiją (angl. Labour party) balsuodavo tie, kurie gyveno komunaliniuose butuose ir namuose. Už konservatorius (angl. Tories) – tie, kurie turėjo savo namus. Taip buvo visada“.
Pirmieji socialiniai būstai Britanijoje iškilo po Pirmojo pasaulinio karo, 1919-aisiais, kai vietos tarybos buvo įpareigotos gyvenamąja vieta aprūpinti pašlijusios sveikatos kareivius.
Tikra komunalinių namų era prasidėjo po Antro pasaulinio karo. Adolfo Hitlerio sunaikinti būstai buvo pakeisti Darbo partijos vyriausybės pastatytais. Iš viso atsirado milijonas naujų statinių, iš kurių 80 procentų buvo vadinamieji komunaliniai namai.
1951 metais kilo kitas socialinio būsto bumas. Šį kartą akcentas perkeltas į kovos su skurdu politiką. Vyriausybė užsimojo išvalyti lūšnynus: milijonai britų buvo perkelti iš ankštų, apirusių terasų ir apgyvendinti naujuose namuose, su vidaus tualetais ir mažyčiais priekiniais ar galiniais kiemais.
Tačiau po dvidešimt metų, aštunto dešimtmečio pradžioje, entuziazmas subliuško. Socialinio būsto rajonai, kažkada atrodę kaip nauji, nepaliesti ir netgi kažkokie futuristiniai, dabar buvo persmelkti netvarka ir įstatymų nepaisymu. Be to, tarybų koridoriuose kuo toliau, tuo labiau stiprėjo korupcijos tvaikas, nes laikui bėgant, socialinis būstas tapo tarybos narių ir statybos kompanijų draugystės pagrindu.
Politikai ėmė matyti vienintelę išeitį – leisti socialinį būstą įsigyti.
Premjerė Margaret Thatcher, išarusi „teisės pirkti“ vagą, suteikė tokią galimybę, pagardintą didelėmis nuolaidomis ir palankiomis sąlygomis; ja pasinaudojo apie du milijonus Britanijos gyventojų.
Tačiau pasekmės nebuvo tokios, kokių tikėtasi. Dešimto dešimtmečio pabaigoje veik nevaldomai išsipūtė socialinio būsto burbulas: kol žmonės masiškai pirko komunalinius butus ir namus, tarybos išeikvojo savo išteklius ir prašė vyriausybės daugiau pinigų vis naujų socialinių būstų statybai, nes jo laukiančių eilė netrumpėjo.
Iš socialinio būsto pasipelnė puikiomis sąlygomis jį įsigiję įvairaus plauko spekuliantai.
Bbc.co.uk užbaigia rašinį išvada, kad reformos žymi svarbius pokyčius: „Kad ir ką vyriausybė benuspręstų, tikrai nebesugrįšime į laikus, kai ministrai atvykdavo į miestų pakraščius su pasididžiavimu perkirpti kaspino į naujų, valstybės pinigais pastatytų, namų rajoną“.
