444 kg – tiek buitinių atliekų 2016 m. sugeneruodavo vienas Lietuvos gyventojas. Dar visai neseniai – 2005-aisias – šis rodiklis siekė 387 kg. Lietuvos ekonomika auga, kasmet daugiau vartojame, kasmet daugiau ir išmetame. Auga ne tik buitinių, bet ir kitų atliekų kiekiai.
Kai išmesti pigiau nei remontuoti
Gyventi su vis augančiais sąvartynais – ne išeitis. Europos parlamentas (EP) šį mėnesį nustatė griežtus atliekų perdirbimo ir sąvartynų mažinimo tikslus – taip siekiama artėti prie žiedinės ekonomikos.
„Žiedinė ekonomika siekia pakeisti pasenusį linijinį pagaminau-suvartojau-išmečiau principą. Norima, kad pagamintas daiktas tarnautų kuo ilgiau, o vėliau jį dar galima būtų lengvai pataisyti, ar, išardžius atskiras į dalis, panaudoti kitų daiktų gamybai“, – sako VšĮ „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius.
Anot jo, dabar dažnai atsiduriame situacijoje, kuomet net menkas gedimas daiktą padaro netinkamą, o panorus jį suremontuoti paaiškėja, kad pigiau įsigyti naują. Tokia situacija turi keistis.
„Geriausi tokie žiedinės ekonomikos sprendimai, kurie leidžia verslui naudą gamtai ir žmonėms suderinti su pelnu. Kitais atvejais valstybės mažina apmokestinimą, tarkime, taisymo paslaugoms, ar rengia „žaliuosius pirkimus“ – pavyzdžiui, Olandijos kariuomenės konkurse papildomų balų gavo siūlymai, kuriuose numatytos medžiagos iš perdirbtos tekstilės“, – pasakoja D. Tracevičius.
Užstato sistema – sėkmingiausias žeidinės ekonomikos pavyzdys
Pašnekovo teigimu, svarbu ne tik perdirbti medžiagas – reikia permąstyti patį jų dizainą – apie vėlesnį perdirbimą turi būti galvojama jau projektuojant daiktą. Geras to pavyzdys – užstato sistema, kuri surenka stiklines, plastikines bei skardines pakuotes – vėliau jos visos perdirbamos.
Lietuvoje veikianti užstato sistema – vienas sėkmingiausių žiedinės ekonomikos pavyzdžių. Apklausos rodo, kad ja naudojasi 87 proc. šalies gyventojų – kiekvieną dieną į taromatus bei taros surinkimo punktus jie atneša vidutiniškai po 1,5 mln. pakuočių.
Vien per pirmus 3 šių metų mėnesius gyventojai atnešė 114 mln. plastikinių, stiklinių bei skardinių vienkartinių pakuočių. Jų bendras svoris – 4,6 mln. kg.
„Visos mūsų surenkamos pakuotės perdirbamos. Stiklas perlydomas čia pat – Panevėžio ir Kauno stiklo fabrikuose. Aliuminio skardinės keliauja į Vokietiją – jos ten virsta naujomis skardinėmis, o plastikas perdirbti gabenamas į Rumuniją“, – sako nepelno siekiančios VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ (USAD) vadovas Gintaras Varnas.
Mažėja ir sąnaudos, ir tarša
G. Varno teigimu, nemaža dalis skardinių ir didžioji dalis PET pakuočių anksčiau tiesiog „nusėsdavo“ gamtoje bei sąvartynuose. O tai tūkstančiai tonų kasmet. Dabar, kai žmonės jas kruopščiai surenka, pakuotės išrūšiuojamos ir išvežamos perbirbti.
Svarbu, kad pakuotės ne tik dingsta iš mūsų aplinkos, bet ir tai, kad su jų perdirbimu mąžta poreikis gaminti naujas. Todėl reikia mažiau naujų aliuminio, naftos, smėlio išteklių. Tai ne tik saugo natūralius resursus, bet ir mažina taršą. Paskaičiuota, kad skardinei iš panaudotų pakuočių pagaminti reikia 95 proc. mažiau energijos, o perdirbus 15 gėrimų pakuočių, išvengiama 1 kg CO2 emisijos.
Štai, pavyzdžiui, apie 400 metų irstantis plastikas perdirbamas ir gali būti naudojamas naujų PET butelių gamybai, iš jo išgaunamas poliesterio pluoštas naudojamas audinių gamyboje – iš jo daromi kilimai, drabužiai (pvz. 10 PET butelių užtenka vidutinio dydžio marškinėliams pasiūti), kuprinės ir t. t.
