Batsiuvys: kokybiškus batus dėvi inteligentai ir emigrantai

Pak­ruo­jie­tis ava­ly­nės tai­syk­los sa­vi­nin­kas Pra­nas La­pins­kas jau sep­ty­nio­li­ka me­tų ver­čia­si bat­siu­vio ama­tu. Bat­siu­vio žo­džiais, šiais lai­kais ko­ky­biš­kus ba­tus dė­vi in­te­li­gen­tai. Su to­kia ava­ly­ne į meist­ro dirb­tu­vė­lę už­su­ka ir ato­sto­gų į gim­ti­nę grį­žę emig­ran­tai...

Be dar­bo ne­liks

Tik pra­vė­rus ava­ly­nės tai­syk­los du­ris iš­kart užuo­di kli­jų, odos ir ace­to­no kva­pą, iš­girs­ti plak­tu­ko kauk­šė­ji­mą. Į akis krin­ta ant pa­lan­gės su­ri­kiuo­tos įvai­rių spal­vų siū­lų ri­tės, ša­lia sto­vin­ti se­nu­tė­lė siu­vi­mo ma­ši­na „Sin­ger“.

Dirb­tu­vė­lių cent­re – di­džiu­lis sta­las ir vi­so­kie bat­siu­viui rei­ka­lin­gi įran­kiai. Prie sie­nų – ke­lios len­ty­nos, pri­krau­tos jau su­tai­sy­tos ava­ly­nės. Meist­ro ran­kų te­be­lau­kian­tys ba­tai gu­li su­ri­kiuo­ti ant grin­dų.

Ret­kar­čiais gal­vą nuo tai­so­mos ava­ly­nės pa­kel­da­mas Pra­nas La­pins­kas sa­ko, jog pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis dar­bo jam ne­trūks­ta: at­ša­lus orams, pa­dau­gė­jo ir klien­tų. Daž­niau­sia tai­sy­ti ava­ly­nę žmo­nės ne­ša žie­mą, kiek re­čiau – pa­va­sa­rį ir ru­de­nį. Ma­žiau­siai meist­ro pa­slau­gų pri­rei­kia va­sa­rą.

Bat­siu­vys įsi­ti­ki­nęs, jog atei­ty­je, bent kol nea­teis ge­res­ni lai­kai, dar­bo jam tik­rai ne­trūks. Dėl to, kad vis dau­giau žmo­nių ne­ša tai­sy­ti pra­stos ko­ky­bės, pi­gius ba­tus.

„Daž­nas per­ka tur­gu­je ki­nų ar len­kų pa­ga­min­tą ava­ly­nę. Iš pa­žiū­ros at­ro­do gra­žiai, o der­man­ti­nas – kaip na­tū­ra­li oda. Kai­nuo­ja pa­ly­gin­ti ne­daug, ta­čiau nau­dos iš to ma­žai: žiū­rėk, po die­nos ki­tos avė­ji­mo ir at­ne­ša pri­kal­ti nu­lū­žu­sį kul­niu­ką, pri­kli­juo­ti at­si­lu­pu­sį pa­dą ar pri­siū­ti iš­trū­ku­sį už­trauk­tu­ką. To­kie „vien­kar­ti­niai“ ba­tai dar ne kar­tą su­grįš į tai­syk­lą“, – jau spė­jo įsi­ti­kin­ti meist­ras.

Tau­py­ti pri­vers­ti žmo­nės ne­re­tai at­ne­ša „re­mon­tuo­ti“ ir tur­ge­liuo­se įsi­gy­tą dė­vė­tą ava­ly­nę.

„Ži­no­te, jau ge­riau to­kią pirk­ti: kas, kad ne­šio­ta, ta­čiau ko­ky­biš­ka. To­kią ga­li­ma pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui, o ir ne­bran­giai at­siei­na“, – pa­ta­ria meist­ras.

Ge­rų iš na­tū­ra­lios odos pa­siū­tų ba­tų tai­syk­lo­je pa­si­ro­do vis re­čiau. O jei ir at­ne­ša – to­kiems di­des­nio „re­mon­to“ ne­pri­rei­kia.

Bat­siu­vio žo­džiais, šiais lai­kais ko­ky­biš­kus ba­tus dė­vi vie­tos in­te­li­gen­tai. Su to­kia ava­ly­ne į meist­ro dirb­tu­vė­lę už­su­ka ato­sto­gų ir į gim­ti­nę grį­žę emig­ran­tai.

Kiek­vie­ną li­tą skai­čiuo­jan­tys vy­res­nio am­žiaus pa­kruo­jie­čiai ne­ša tai­sy­ti dar iš ta­ry­bi­nių lai­kų už­si­li­ku­sią pa­tva­rią ava­ly­nę.

„Bū­na ir to­kios ava­ly­nės, ku­rios jau neį­ma­no­ma su­tai­sy­ti. Mat žmo­nės, no­rė­da­mi su­tau­py­ti, pa­tys grie­bia­si re­mon­to. Su „vis­ką kli­juo­jan­čiais“ kli­jais, ku­rių nu­si­pirk­si bet ku­rio­je par­duo­tu­vė­je. Re­zul­ta­tas at­virkš­čias: to­kie kli­jai tik su­de­gi­na odą, o ba­tus ten­ka iš­mes­ti“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si bat­siu­vys.

Ama­tas tur­tų ne­suk­ro­vė

„Ko­ne pu­sė Pak­ruo­jo iš­va­ži­nė­jo. Ir tų li­ku­sių pa­ja­mos nė­ra di­de­lės“, – sa­ko ba­tų meist­ras.

P. La­pins­kas pri­si­pa­ži­no, jog vien iš bat­siu­vio vers­lo sun­kiai iš­gy­ven­tų. Jo pa­skai­čia­vi­mu, šal­tuo­ju me­tų lai­kų per mė­ne­sį už­dir­ba iki tūks­tan­čio li­tų. O va­sa­rą re­tai ka­da ir iki mi­ni­ma­lios al­gos trau­kia.

„Iš tų pa­čių pi­ni­gų su­mo­ku ir už vers­lo liu­di­ji­mą. Ten­ka at­sei­kė­ti mo­kes­čiams, taip pat – ko­ne tris kar­tus pa­bran­gu­sioms me­džia­goms pirk­ti. Kas be­lie­ka“? – klau­sia bat­siu­vys.

Anot jo, pa­bran­gus me­džia­goms, te­ko šiek tiek pa­kel­ti ir pa­slau­gų kai­ną. Ta­čiau ne­daug. Bran­giau žmo­nės ne­tu­rės iš ko mo­kė­ti. Juk ir da­bar, iš­gir­dę, kad Pak­ruo­jy­je ma­žes­nės kai­nos nei di­des­niuo­se mies­tuo­se, ba­tų tai­sy­ti at­ve­ža šiau­lie­čiai, dir­ban­tys Pak­ruo­jy­je. Ir į na­mus grįž­tan­tys stu­den­tai.

„Kaip su­ka­mės? Dar žmo­nos pen­si­ja, pa­ts ne­se­niai ga­vau neį­ga­lu­mo gru­pę. Taip ir gy­ve­nam“, – sa­ko po­nas Pra­nas, pri­dur­da­mas, jog nors iš sa­vo ama­to ne­daug gau­na pa­ja­mų, ta­čiau be dar­bo sė­dė­ti ne­ga­li. Dėl to, kad taip jį mo­kė tė­vai.

„Ir dėl to, kad bat­siu­vio dar­bas la­bai rei­ka­lin­gas“, – nu­si­šyp­so vy­ras ir at­sklei­džia, – Šio dar­bo jau­ni­mas im­tis ne­no­ri. Nes čia rei­kia sun­kiai dirb­ti, o jiems – tik di­de­lio grei­to at­ly­gi­ni­mo.

Ne­sė­dė­jo be dar­bo

Ba­tų tai­syk­lą P. La­pins­kas ati­da­rė prieš sep­ty­nio­li­ka me­tų. Kai su grį­žu­sia Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­be Pak­ruo­jy­je už­si­da­rė ne­ma­žai įmo­nių, o žmo­nės li­ko be dar­bo.

„Ko tik ne­da­riau: ir ma­ši­nas „va­ri­nė­jau“, ir sta­ty­bo­se dir­bau. Rei­kė­jo kaž­ką da­ry­ti. Kol su­mąs­čiau mo­ky­tis bat­siu­vio ama­to. Juo­lab, jog kaž­kas iš gi­mi­nės se­nais lai­kais ir­gi bu­vo bat­siu­vys“, – me­na pa­kruo­jie­tis.

Šio ama­to su­bti­ly­bių vy­ras mo­kė­si iš vie­no pa­žįs­ta­mo bat­siu­vio. Kant­riai mo­kė­si ir pa­ts. Kol 1995-ai­siais įkū­rė in­di­vi­dua­lią įmo­nę. Tuo me­tu jo­je dir­bo dar vie­nas bat­siu­vys. Ta­čiau po ke­le­rių me­tų šis įmo­nę pa­li­ko, o P. La­pins­kas iki šiol te­be­dir­ba pa­gal vers­lo liu­di­ji­mą. Nes taip esą pa­to­giau – ne­rei­kia su­dė­tin­gos bu­hal­te­ri­jos.

Šiuo me­tu Pak­ruo­jy­je yra dvi ava­ly­nės tai­syk­los. Kai P. La­pins­kas pra­dė­jo sa­vo vers­lą, to­kių dirb­tu­vė­lių bu­vo dau­giau. Lai­kui bė­gant ki­tos už­si­da­rė.

„Svar­biau­sia – dirb­ti są­ži­nin­gai, ge­rai ir lai­ky­tis klien­tui duo­to žo­džio. Ta­da ir jo­kia kon­ku­ren­ci­ja ne­bai­si“, – sa­ko Pak­ruo­jo bat­siu­vys.

Batsiuvys Pra­nas La­pins­kas (nuotr. „Šiaulių kraštas“/Stanislavos Vičaitės)

Stanislava VIČAITĖ