Euro zonos politikai, nuo Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy ir Vokietijos finansų ministro Wolfgango Schaubles iki buvusio Europos centrinio banko (ECB) prezidento Jeano-Claude‘o Tricheto teigia, kad Italija ir Ispanija turėtų sekti Baltijos šalių ir Airijos pavyzdžiu, rašo Europos reformų centro vyresnysis analitikas Simonas Tilfordas.
Anot politikų, šios keturios valstybės demonstruoja, kad fiskalinė drausmė, struktūrinės reformos ir atlyginimų karpymas gali sugrąžinti ekonomikas į augimo kelią ir grąžinti skolų tvarumą. Latvija, Estija, Lietuva ir Airija demonstruoja, kad vadinama „ekspansinė fiskalinė konsolidacija“ veikia ir ekonomikos gali atgaili išorės prekybos konkurencingumą (ir panaikinti šalių prekybos deficitus) be valiutos devalvacijos.
Tokie teiginiai, anot S. Tilfordo, yra klaidingi. Jei Italija ir Ispanija paklausys minėtų politikų patarimo, pasekmės Europos ekonomikai ir euro zonos ateičiai bus pražūtingos.
Ką trys Baltijos valstybės ir Airija padarė, kad susilauktų tokių audringų sveikinimų, klausia analitikas. Visos keturios valstybės išgyveno ekonominę depresiją. Nuo pakilimo iki sąstingio produkcijos lygio nuosmukis Airijoje siekė 13 proc., Estijoje – 20 proc., Latvijoje – 24 proc., o Lietuvoje – 17 proc. Nuo paties žemiausio recesijos taško Estijos ir Latvijos ekonomikos atgavo beveik pusę prarasto produkcijos lygio, Lietuva – beveik trečdalį. Airijos ekonomika apskritai beveik neatsigavo ir dabar artėja link naujos recesijos.
Vidaus paklausa visose šiose valstybėse smuko dar labiau nei BVP. 2011 metais vidaus paklausa Lietuvoje buvo 20 proc. mažesnė nei 2007 metais. Estijoje deficitas siekė 23 proc., o Latvijoje – vargiai tikėtinas 28 proc. Per tą patį laikotarpį Airijos vidaus paklausa nukrito ketvirtadaliu ir vis dar krenta. Kiekvienu atveju BVP smukimas buvo kur kas mažesnis nei vidaus paklausos kritimas dėl didelių pokyčių prekybos balanse. Išorės balansų padėties pagerinimas nereiškia, kad įvyko eksporto stebuklas, o verčiau smarkiai krito importas dėl sumažėjusios vidaus paklausos.
2007 metais Estijos einamosios sąskaitos deficitas siekė 17 proc. nuo BVP, tačiau 2011 metais pavyko pasiekti 1 proc. nuo BVP perviršį. Latvijoje ir Lietuvoje išorės balansas pasikeitė panašiai kaip ir Estijoje. 2008 metais Airijoje buvo 5,6 proc. nuo BVP einamosios sąskaitos deficitas, tačiau 2011 metais pavyko pasiekti nežymų perviršį. Nereikia net sakyti, kad visos šios valstybės turėjo sumažinti savo prekybos deficitus. Tačiau tokius didžiulius vidaus paklausos nuosmukius išgyvenusios valstybės, kurių ekonomikos augimas buvo pagerintas dėl smukusio importo (kuris taip pat reiškė pagerėjusį užsienio prekybos balansą) negali būti pavyzdžiu kitoms valstybėms, ypatingai tokioms didelėms šalims kaip Italija ar Ispanija.
Ispanija ir Italija galėtų panaikinti savo prekybos deficitus, jei jos suprojektuotų savo ekonomikos nuosmukius pagal Baltijos valstybių ar Airijos modelius. Tačiau paklausos suirimas dviejose didžiulėse Europos Sąjungos pietinėse ekonomikose, lyginant su Baltijos šalių ir Airijos patirtimi, sukeltų didžiulį šoką Europos ekonomikai.
Bendrai Italija ir Ispanija sudaro apie 30 proc. visos euro zonos ekonomikos. Taigi 25 proc. kritusi vidaus paklausa šiose dviejose valstybėse reikštų 8 proc. paklausos nuosmukį visoje euro zonoje. Visoje Europoje tai sukeltų ilgalaikį poveikį valstybių finansams, regiono bankininkystės sektoriui, o kartu ir investuotojų pasitikėjimui abiejų šalių vyriausybėmis ir bankais. Poveikis Ispanijos ir Italijos mokumui bei šių valstybių bankininkystės sektoriui būtų sukrečiantis.
Taip pat yra ir kiti veiksniai, kurie paneigia Baltijos šalių ir Airijos pavyzdžių tinkamumą. Esant didžiuliam nedarbo lygiui, smarkiai išaugo emigracija, ypatingai iš Airijos ir Lietuvos. Per vienerius metus iki 2011 metų balandžio iš Airijos emigravo per 76 tūkst. gyventojų. Lietuvoje skaičiai yra panašūs – 2010 metais šalį paliko 83 tūkst. gyventojų. Palyginimui, Italijoje ir Ispanijoje emigracijos mastai siektų atitinkamai 1 mln. ir 750 tūkst. Be to, Airijos gyventojai masiškai persikėlinėjo į už euro zonos ribų esančias valstybes: Jungtinę Karalystę, Australiją, Kanadą ir JAV.
Didžioji dalis Ispanijos ir Italijos gyventojų greičiausiai bandytų susirasti darbą kitose vieningosios valiutos valstybėse. Tvirta Vokietijos darbo rinka galėtų priimti kai kuriuos migrantus, tačiau ne tiek, kiek buvo minėta anksčiau.
Nepaisant to, kad reikšmingi pokyčiai išorės sąskaitos balansuose negali būti pakartoti kitose valstybėse, ir emigracijos, kuri negali būti lengvai atkartota kitose valstybėse, Airija, Latvija ir Lietuva patyrė smarkiai pablogėjusią situaciją viešųjų finansų srityje. Kartu su Airijos bankams skirta finansine parama šalies skola išaugo nuo 2007 metais buvusios 25 proc. nuo BVP iki virš 100 proc. nuo BVP 2011 metais. Latvijoje šis skaičius per tą patį laikotarpį išaugo nuo 9 iki 45 proc., Lietuvoje – nuo 16 iki 38 proc. Šioje vietoje galima išskirti Estiją, kuriai per ketverius metus pavyko išlaikyti subalansuotą biudžetą.
Italija ir Ispanija neturi daug ko pasimokyti ir Baltijos šalių ir Airijos patirties. Teigiantys, kad italai ir ispanai turi sekti šių ekonomikų pavyzdžiu, turėtų sutikti, kad jie pasisako už neregėtą vidaus paklausos nuosmukį. Tuomet jie turėtų pademonstruoti, kaip visa tai susiderins su Italijos ir Ispanijos vyriausybių ir bankų mokumu. Galiausiai, jie turėtų paaiškinti, kaip Europos ekonomika sugebės susidoroti su tokio tipo ekonominiu sukrėtimu.
