Kapitalizmas savaime yra kūrybiškas, kadangi kūrybiškumo link jį varo pelno siekimas.
Visi eksperimentai su socialiniu teisingumu, privačios nuosavybės nacionalizavimu vardan to paties socialinio teisingumo buvo pasmerkti žlugti, paskui save nusitempdami milijonus eksperimento aukų (vien tik SSSR ir Kinijoje).
Čia reikalingas ne kūrybiškumas, bet dvasinis naujos kartos (įskaitant ir naujus augančius kapitalistus) auklėjimas, pasiremiant dvasinių mokytojų ir raštų pagalba. Tas dvasinis auklėjimas turėtų remtis ne vienos kokios tai išskirtinės religijos (kaip Lietuvoje) mokymu, bet senųjų bendražmogiškų dvasinių raštų studijavimu, tokių, kaip induizmo, budizmo šventraščiai.
Ir ne tik studijavimas, bet ir kasdieninė praktika : joga, balansuota mityba, susivaldymas, meditacija, malda.
Tuomet pasaulis gan greitai išeitų iš aklavietės, kuriame yra patekęs.