Dvidešimt šešerių šiaulietis Virginijus Sipavičius po septynerių metų gyvenimo Airijoje į Šiaulius parsivežė aukciono idėją. Šiaulių Pabalių turgavietėje nuo vasaros pabaigos rengiami aukcionai — kol kas vienintelis toks reiškinys Baltijos šalyse. Prekės čia parduodamos nuo vieno lito, o pats Virginijus vadovauja aukcionui, mosuodamas šratinuku.
Parduota!
„Miegmaišis vienas litas, trys, penki, dešimt litų, miegmaišis vienuolika litų — vienas, vienuolika litų — du, vienuolika litų — trys. Parduota!“
Viename iš turgavietės angarų vyksta trečiadienio vakaro aukcionas. Pats Virginijus, užsilipęs ant pakylos, greitakalbe profesionaliai veda įvairiausių daiktų aukcioną. Čia galima įsigyti spalvotų pieštukų ar vonelę, skrudintuvę, įrankių dėžę ar namų apsaugos sistemą. Dažniausiai kainos prasideda nuo vieno lito. Kelios dešimtys aukciono dalyvių sako savo kainas ir čia pat prie kasos atsiima daiktą. Pirkėjai su prekėmis gali susipažinti pagal sąrašą (jis skelbiamas internetiniame tinklalapyje ar dalijamas vietoje), atvykę pusvalandį prieš aukcioną.
Parduodamos prekės rodomos gyvai ir pakabintame ekrane.
Atsižvelgus į klientų pageidavimus, aukcionas turgavietėje vyksta du kartus per savaitę — šeštadienio rytais ir trečiadienio vakarais.
Idėją parsivežė iš emigracijos
„Idėja parvežta iš Vakarų Europos, kur aukcionai gyvuoja kelis šimtus metų. Ten įprasta, kad įmonės aukcionuose parduoda nelikvidžius ar turinčius smulkių defektų daiktus“, — pasakoja V. Sipavičius.
Tokie aukcionai, anot pašnekovo, labai paplitę Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Lietuvoje iki šiol, Virginijaus žiniomis, vyko tik antikvariniai aukcionai, nieko panašaus neteko matyti nei Latvijoje, nei Estijoje.
Prekes aukcionui gali atnešti žmonės, kitą dalį šiauliečiai perka iš užsienio kompanijų. V.Sipavičius pateikia pavyzdį: pavyzdžiui, jei apvirsta sunkvežimis su paspirtukais ir sušlampa ar sugadinamos dėžės, nė viena parduotuvė tokių paspirtukų nesiims pardavinėti. Įmonei sumoka draudimas, o paspirtukus firma dešimteriopai pigiau ar už simbolinę kainą parduoda aukcionus vykdančioms kompanijoms.
Pasak V. Sipavičiaus, nė viena užsienio kompanija nepardavinėja prekių iš ekspozicijos, tad klientų pačiupinėtos ar salėje pastovėjusios prekės — irgi aukciono rengėjų taikinyje. Į aukcioną keliauja likučiai iš kataloguose prekiaujančių firmų, dar kitas prekes verslininkais parsiveža patys sudalyvavę aukcionuose užsienyje.
Anot V. Sipavičiaus, užsienio aukcionuose dažnai parduodami nauji, su nedideliu gedimu daiktai, kurių remontuoti už kelias dešimtis svarų nebeapsimoka. Tuo tarpu pas mus, kai gedimą meistras gali pataisyti už 10 litų, automatiškai daikto vertė visai pasikeičia.
Lojalumas po pirmo pirkinio
Aukciono pagrindinė savybė ir pats įdomumas, pasakoja Virginijus, yra ta, kad ne pardavėjai siūlo kainą, o patys žmonės. Dažniausiai parduodama nuo lito, tačiau nebūna taip, kad profesionalų fotoaparatą už litą ir nupirktų — žmonės žino realią kainą.
„Būna, kad iš aukciono žmogus kartais dvi mašinas daiktų išsiveža, pavyzdžiui, pripučiamą baseiną už tris litus nuperka, ar “vėjelį“ — šiandien matėte — už 15 litų nusipirko“, — sako Virginijus.
Lojalumas, anot V. Sipavičiaus, čia perkamas viena preke. Esą, kai žmogus aukcione nusiperka vieną prekę, nueina į parduotuvę ir palygina, kiek sumokėjo, iš karto tampa lojalus.
Eksperimentas
Pirmoji mintis apie aukcioną užsimezgė vakarieniaujant Virginijui su draugu. Kai draugas nepatikėjo idėja, Virginijus pasiūlęs eksperimentą. Rytojaus dieną, sausio mėnesio šeštadienį, sningant, jis atsivežė iš garažo įvairių daiktų, išdėliojo ir užrašė: „Aukcionas 10 valandą“.
„Pirmasis bandymas buvo sėkmingas, pritraukė daug žmonių, o draugas įsitikino, kad galima parduoti daiktus nuo lito — bet ne už litą“, — pasakojo Virginijus. Anot pašnekovo, aukcione suveikia azartas ir taupumas.
Patirtis
Virginijus baigė vienoje Šiaulių gimnazijų 10 klasių ir perėjo į vakarinę mokyklą, mat sunkiai sekėsi lietuvių kalba. Kai vaikinui suėjo 18 metų, pasirinko emigranto likimą. Airijoje pradėjo nuo staliaus darbų, turėjo savo įmonę, įrenginėjo biurus, mokėsi kalbų koledže Anglijoje. Tačiau, pasakoja, ten krizė prasidėjo dvejais metais anksčiau negu Lietuvoje.
Prieš porą metų teko grįžti į Lietuvą. „Iš pradžių maniau, kad krizės Lietuvoje apskritai nebus, pradėjau čia statybas... bet greitai amerikietiška svajonė baigėsi“, — juokiasi V. Sipavičius. Todėl dabar laikosi įsikibęs naujojo verslo, kad vėl nereikėtų emigruoti.
Kol kas įmonėje dirba penki draugai, uždirba patalpoms išsilaikyti ir atlyginimus. Tai šiuo metu, kai daugybė įmonių užsidaro, esą daug.
V. Sipavičiaus pastebėjimu, dabar vidutinis aukciono pirkėjas realiai negali leisti sau daugiau nei 50 litų. Buvęs net kuriozas, kai parduotuvėje mažiausiai 1000 litų kainuojančio oro kondicionieriaus niekas nenupirko net už 50 litų. Būna, kad žmonės aukciono pabaigoje jau nebeturi pinigų, todėl aukciono rengėjams esą būtina pritraukti naujų klientų.
Vis dėlto, tvirtina V. Sipavičius, per aukcioną parduodama apie 300 prekių, beveik 95 procentai visų pateiktų aukcionui.
Gruodžio mėnesį jaunieji verslininkai planuoja surengti labdaringą aukcioną. O tolimoje vizijoje — ambicingi planai plėstis į Vilnių ir Kauną bei siekis prikalbinti didžiausius Lietuvos prekybos centrus tiekti aukcionui savo nelikvidžias prekes.
