Laikai, kai euras kainavo daugiau nei 1,6 dolerio, jau praeityje. Mažiau nei per 2 mėnesius Europos valiuta atpigo 14 proc. Iki šių metų pabaigos dolerio ir euro vertė gali susilyginti, skelbia Vokietijos dienraštis „Welt“ (www.welt.de).
JAV valiuta stiprėja nepaisant to, kad kai kurie šalies investiciniai bankai, tarp jų „Lehman Brothers“, atsidūrė ties bedugnės kraštu, nedarbas pasiekė aukščiausią lygį per pastaruosius 5 metus, o hipotekos bendrovių „Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“ nacionalizavimas Amerikos ižde paliko milijardinę spragą.
„Dolerio pozicijos stiprėja ne dėl jo vidinės jėgos, o tik dėl varganos kitų nacionalinių ekonomikų būklės, – aiškina vyriausiasis HSBC strategas Davidas Bloomas. – Kitaip tariant, gera dolerio nuotaika – paprasčiausios piktdžiugos išraiška“.
Dolerio pranašumas ypač išryškėja lyginant jį su euru. Dabar pirmą kartą per vienerius metus bendroji Europos valiuta nusmuko žemiau nei 1,4 dolerio. Šiuo metu už eurą mokama viso labo 1,3883 dolerio. O liepos viduryje jis buvo pasiekęs eilinį rekordą – 1,6036 dolerio. Mažiau nei per du mėnesius euras atpigo 13,4 proc. Jei tokia tendencija išliks ir ateityje, iki metų pabaigos euro ir dolerio vertė susilygins. Paskutinį kartą tai buvo nutikę 2002 m. gruodį.
Tačiau tokio revanšo nesiryžta prognozuoti nė vienas ekspertas, rašo „Welt“. D. Bloomo manymu, „piktdžiugiškas pagyvėjimas“ gali tęstis iki 1,28 dolerio ribos. Trumpalaikėje perspektyvoje korektiškas euro kursas turėtų sudaryti 1,15 dolerio. Iki metų pabaigos jo vertė, D. Bloomo teigimu, pasieks 1,5 dolerio. Tai atitinka vieną žemiausių daugelio analitikų, kurie nurodo įvairius skaičius, nuo 1,35 iki 1,5 dolerio už eurą, prognozių lygį.
Tektoninės permainos valiutų rinkoje tėra pasaulio ekonominės sistemos pokyčių rezultatas, pastebi dienraštis. Dar iki šių metų vidurio komersantai tikėjosi, kad likusi pasaulio dalis sugebės išvengti priklausomybės nuo JAV ekonomikos nuosmukio, ir kad (ypač Europa) dėl didelio eksporto apimčių į augančias besivystančių šalių rinkas išliks stabilesnė. Tačiau dabar jų požiūris smarkiai pasikeitė, rašo „Die Welt“. Šiandien daugelis ekonomistų mano, kad Europai taip pat nepavyks išvengti recesijos. Jau antrąjį ketvirtį ekonomikos augimas euro zonoje pirmą kartą po euro įvedimo sumažėjo. Tuo tarpu JAV ekonomikos perspektyvos – priešingai – jau vertinamos palankiau.
„Senojo ir Naujojo pasaulio konjunktūros perspektyvos susilygino, – tvirtina bendrovės „Monument Securities“ strategas Stephenas Lewisas. Pasak jo, pasekmės – atitinkamos: pasikeitus lūkesčių konjunktūrai sustiprėjo dolerio patrauklumas. Galų gale investuotojai gali tikėtis didesnių pelnų iš amerikietiškų, o ne euro zonos investicijų. Tačiau pasekmės finansų ir kreditų politikos srityje dar rimtesnės. Antai euro zonoje refinansavimo norma greičiausiai mažės, o JAV išliks stabili ar net šiek tiek padidės. Skirtumas tarp refinansavimo normų, šiuo metu siekiantis 2,25 proc. (Federalinė rezervų sistema savąją smarkiai – iki 2 proc. – sumažino, o Europos centrinis bankas paskutinį kartą ją padidino iki 4,25 proc.), vis mažės. Suprantama, dolerio naudai.
Iš dalies euro smukimą galima aiškinti ir reakcija į iki šiol griežtą Europos centrinio banko vadovybės, kuri, nepaisant silpnos konjunktūros, nepanoro atleisti pavadžių, poziciją, pažymi dienraštis. Juk juntamas euro vertės sumažėjimas savotiškai atitinka palūkanų normos sumažinimą. Todėl atpigusi valiuta stimuliuoja eksportą, o tuo pačiu euro zonos ekonomiką. „Jei Europos centrinis bankas sėdi sudėjęs rankas, darbo imasi rinkos“, – pastebi D. Bloomas.
Dėl prasidėjusio euro kurso smukimo bendrosios Europos valiutos istorija pasipildė dar vienu skyriumi. Nuo pat euro įvedimo beveik prieš 10 metų jo ramybės periodai buvo didelė retenybė. Pavyzdžiui, nuo šių metų sausio euras pakilo nuo paties žemiausio lygio per vienerius metus iki paties aukščiausio, pabrangęs 11,6 proc. Ir visa tai – tik dėl to, kad dabar nusmuktų 13,4 proc., rašo „Die Welt“.
Daugybė valiutos fondų negauna naudos iš tokių svyravimų, nors valiutos rinkos niekaip nesusijusios su fondų ar kreditų. Vidutiniškai šie produktai duoda 0,4 proc. prieaugį, kai kurių iš jų kotiruotės yra neigiamos.
„Fondų vadybininkai tiesiog nespėja sekti trumpalaikių euro ir dolerio lenktynių tendencijų, jie laikosi ilgalaikių strategijų“, - aiškina fondo „CB World Currency Star “ valdytojas Herwigas Prielippas. Galų gale nė vienas investuotojas nenori prisidėti prie energingų svyravimų, kasdien matomų valiutų rinkoje, skatinimo. Tačiau, pasak H. Prielippo, šie metai aiškiai parodė, kad valiutos turi teisę egzistuoti kaip atskira investicijų kategorija ir kad euras, doleris bei kitos valiutos yra portfelių rizikos išskaidymo įrankis. Tokios investicijos, nepriklausomai nuo fondų rinkos tendencijų, investuotojams žada metinį 3–5 proc. pelną, rašo „Die Welt“.
