Nenusiimant akinių
Daugiausia nerimo kompanijos istorijoje sukėlusiais metais tapo 2004-ieji. Pavasarį kompanijos IT-specialistai, iki tol niekada neklydę, susimovė, pasiūlę abejotiną pašto „Gmail“ versiją. Paslauga veikė nepriekaištingai, bet S. Brinas ir L. Page‘as anksčiau laiko nusprendė užsidirbti iš vidinės reklamos – mažų skelbimukų kiekvieno laiško pabaigoje. Amerikiečiai pasipiktino tokiu konfidencialumo pažeidimu, ir „Google“ buvo neigiamai linksniuojamas žiniasklaidoje ir valdininkų kabinetuose visus metus. Ši situacija turbūt kažkam buvo naudinga, ypač atsižvelgiant į tai, kad rudenį kompanija ruošėsi pirmą kartą savo akcijas pateikti biržoje. Tiesa, L. Page‘as ir S. Brinas sugebėjo šioje krizėje įžvelgti galimybių ir numatė beprecedentiškai demokratišką IPO procedūrą. Vietoje to, kad patikėtų kompanijos įvertinimą investicinių bankų grobuoniams iš Volstrito, jie surengė plataus masto išankstinį aukcioną. Vietoje to, kad apribotų minimalų akcijų paketą, padarė viską, kad nusipirkti kompanijos akcijų galėtų kukliausi investuotojai. „Žmonių“ IPO metu 2004 metų rugpjūčio 19 dieną rinka įvertino kompaniją 23 milijardais dolerių. 31 gimtadienio proga S. Brinas dovanų gavo vieno iš jauniausių milijardierių statusą. L. Page‘as gi „Forbes“ reitinge užėmė dar aukštesnę poziciją.
Visi tolimesnė „Google“ istorija atkartoja Didžiojo sprogimo modelį – dinamišką kompanijos plėtrą visomis kryptimis. Ten, kur „Microsoft“, „Apple“ ir „Facebook“ nenoriai palikdavo patikimai okupuotas nišas, L. Page‘as ir S. Brinas noriai sėjo idėjas visur, kur tik galėjo, ir toliau sunkiai dirbo. 2005 metais jie pristatė „Google Earth“ ir „Google Maps“. Vėliau – „Google Talk“ ir „Google Reader“.
Privilioti milijardai buvo dosniai leidžiami geriausių talentų priviliojimui, pavyzdžiui, interneto kūrėjo Vinto Cerfo, bei perspektyviausių startupų įsigijimui. Iš svetimų technologijų išaugo ir marketingo instrumentas „Google Analytics“, ir internetinis ofisas „Google Docs“. 2006 metais buvo įsigytas ir pats „YouTube“ – o 2007 metais jame savo asmeninį kanalą įkūrė pati Didžiosios Britanijos karalienė.
2007 metų lapkritį buvo anonsuotas „Android“ – visiems atvira operacinė sistema, kurios laukė ilgas karas su elitine „iOs“ iš „Apple“. 2008 metais, kompanijos dešimtmečio išvakarėse, pasirodo naršyklė „Google Chrome“, ir kompanijos pozicijos pirmą kartą per ilgą laiką nesukelia stebėtojų entuziazmo: kovoti su „Mozilla“ ir „Opera“ atrodo neįmanoma. Kad parodytų kritikams, kad būsimasis naršyklių rinkos užgrobimas – išspręstas klausimas, „Google“ tuo pat metu paleidžia projektą „Clean Energy 2030“, kuriuo siekiama išgelbėti planetą nuo naftos ir anglių poreikio. Kokios dar naršyklės!
O 2010 metais prie kompanijos ofiso San Franciske pradeda važinėti eksperimentinis automobilis su „Google“ operacine sistema vietoje vairuotojo. „Raiteliui be galvos“ pavyksta nuvažiuoti 140 tūkstančių mylių, taip nieko ir nepartrenkus. Taksistas sunerimsta.
2011 metai prasideda nuo drąsios techninės pagalbos protestams Egipte: „Google“ sugalvoja sistemą „Speak to Tweet“, leidžiančią kiekvienam, kas turi mobilųjį telefoną, padiktuoti balsinius pranešimus „Twitter“. Tų pačių metų birželį paleidžiamas socialinis tinklas „Google+“, ir kompanija vėl atsiduria sau neįprastoje pozicijoje – šuniuko, lojančio ant dramblio vardu „Facebook“. Šiandien lyderis vis dar turi milijardą aktyvių vartotojų. Bet „Google+“ su savo 400 milijonų prisiregistravusių vartotojų per dvejus metu šoktelėjo į antrą vietą. Tiesa, aktyvumo naujame socialiniame tinkle kol kas nedaug, bet S. Brinas ir L. Page‘as turbūt ras būdą išspręsti šį klausimą.
Nekelia susirūpinimo ir „Google Glass“ ateitis – tai yra futuristiniai akiniai, kaip pas Terminatorių, į kurių stiklus įmontuotas tikras kompiuteris. S. Brinas jų beveik nenusiima. Reiškia, kad ir mums anksčiau ar vėliau teks juos užsidėti.
Tuo tarpu „Android“ pagal pardavimus aplenkia „iOS“. Didžiuotis, tiesa, čia galbūt ir nėra kuo, nes „androidai“ veikia tiek su pačiais brangiausiais, taip ir su pigiausiais mobiliais įrenginiais. O štai faktas, kad „GooglePlay“ priedų katalogas aplenkė „AppStore“, yra gerokai rimtesnis.
Šioje idėjoje – atvirumas skatina vystymąsi, o laisvas apsikeitimas informacija – prie lygiateisiškumo – atrodo, ir slypi visa „Google“ ideologija. Oficialus šūkis skamba taip: „Nesukurti blogio.“ Tokius lozungus dažniausiai turi tik utopinės ar totalitarinės organizacijos. Pažiūrės, kas toliau bus su „Google“.
5 S. Brino postulatai
Šiomis tezėmis šiandien remiasi ne tik kompanijos darbuotojai, bet ir tūkstančiai jos gerbėjų.
„Spręsti dideles problemas lengviau, nei mažas“.
„Mes norime, kad „Google“ taptų trečiu jūsų smegenų pusrutuliu“.
„Priežastis, kodėl mums pavyko sukurti „Google“ ekosistemą, slypi tame, kad internetas buvo labai atviras. Vos tik pasirodo per daug taisyklių, inovacijos dūsta“.
„Man atrodo, kad jauniems žmonėms būdinga egzistencinė sunkumų baimė. Aš jos neturiu. Ten, kur jie mato neįveikiamą kalną, aš matau tik nedidelę kalvelę“.
„Technologijos – demokratizatorės pagal savo prigimtį. Dėka „geležies“ ir programinės įrangos evoliucijos jūs galite išvystyti beveik bet kokią idėją. Tai reiškia, kad mūsų gyvenime yra instrumentų, suteikiančių lygias galimybes kiekvienam“.
