Kodėl ekonomistai nesugebėjo numatyti finansinės katastrofos?
Šį garsiai nuskambėjusį klausimą uždavė karalienė Elizabeth II. Paaiškėjo, kad politikai, siekiantys suvaldyti ekonomikos ir finansų nuosmukį, turėjo mažai naudos iš daugumos ekonomistų patarimų. Vis dėl to ekonomikos mokslas nepatyrė krizės.
Kaip šioje srityje seksis ateities kartoms? Davose vykusiame pasaulio ekonomikos forume teko dalyvauti viename įdomesnių užsiėmimų, per kurį bendromis pastangomis bandėme sukurti 2033 metų ekonomikos vadovėlio principus. Diskusijos metu netrūko naujų idėjų ir pasiūlymų. Dalyviai pažymėjo esamų vadovėlių trūkumus ir skatino įtraukti naujas temas, kurios bus aktualios po 20 metų.
Į psichologinį aiškinimą linkę ekonomistai siūlė sutelkti dėmesį į bihevioristinių finansų svarbą. Anot jų, aiškinant rinkos sutrikimus, reikėtų didesnį dėmesį skirti žmogaus psichologijai, emocijoms ir jausmams, o ne griežtai racionalizacijai. Ekonomikos istorikai siūlė koncentruotis į praeities klaidas ir detaliai nagrinėti išgyventą patirtį.
Kitų ekonomistų manymu, derėtų labiau akcentuoti bandymus ir eksperimentus. Taikomosios ekonometrijos atstovai norėjo didesnį dėmesį skirti didžiulių duomenų kiekio analizei.
Lyg ir galima daryti išvadą, kad ateities ekonomikos vadovėliai iš esmės liks nepakitę. Taip, ateities leidimai – kokybiškesni, juose bus geriau integruotos tos ekonomikos kryptys, kurios šiomis dienomis tėra vystomos, bet vadovėlio branduolys liks toks pat, kaip ir šiandien.
Kitaip tariant, per artimiausius 20 metų nenusimato tokių ekonomikos mokslo revoliucijų, kurias 1890-aisiais sukėlė Alfredas Marshall’as, o po 40 metų – Johnas Maynardas Keynesas. Priešingai nei anksčiau, šiandienos ekonomikos mokslas pakankamai subrendęs, todėl šioje srityje galima tikėtis tik tolygios evoliucijos, o ne visa griaunančios esminės pertvarkos.
Belieka pripažinti, kad tokia mano prielaida tikriausiai yra klaidinga. Panašia klaidinga prielaida rėmėsi technologijų mokslo atstovai, ne sykį kartoję, kad radikalus mokslo persilaužimas jau niekada nebepasikartos. Šios mokslo srities korifėjai yra sakę, kad niekas nepakartos garo variklio ar tranzistorių revoliucijos. Inžinieriai ne kartą kalbėjo apie didžiąją stagnaciją, kuri pasireiškia nereikšmingomis inovacijomis ir lėtesniu produktyvumu.
Tiesą sakant, istorija ne kartą paneigė šį pesimistinį požiūrį. Negalime numanyti, kurioje srityje laukia kitas didžiulis progreso šuolis, tačiau šimtametė žmonijos patirtis leidžia tikėtis dar bent vieno technologinio proveržio.
Lygiai taip pat negalime nuspėti, kada įvyks naujas ekonominės minties šuolis, bet tokio pokyčio tikrai galime laukti.
Istorinė patirtis leidžia manyti, kad 2033 metų ekonomikos vadovėlio turinys skirsis nuo šiandieninio, tačiau negalime numanyti, kurioje srityje šie skirtumai bus ryškiausi.
Galima ginčytis ir teigti, kad po dvidešimties metų iš viso neliks tokių vadovėlių, kuriais naudojamės šiuo metu. Šiandien gilindamiesi į ekonomikos įvadą studentai skaito žymių profesorių vadovėlius, kuriuose mokslininkai suprantamai išdėsto visuotinai priimtinas ekonomikos tiesas. Žinios sklaida vyksta vertikaliai – iš autoritetingo viršaus į apačią.
Panašiu principu vadovaujasi ir laikraščiai, pateikdami visuomenei naujienas. Redaktoriai surenka naujienas, leidėjai išspausdina laikraščius, o pašto tarnybos atneša naują numerį iki prenumeratoriaus pašto dėžutės. Pastarajam belieka „suvartoti“ kažkieno parinktą turinį.
Vis dėlto per paskutinį dešimtmetį žiniasklaidoje įvyko neįtikėtinų pokyčių. Informacijos sklaida persikėlė į internetą. Atsirado naujienų svetainių, internetinių enciklopedijų, komentarų ir tinklaraščių. Kitaip tariant, šiandien neretai informacijos sklaida vyksta iš apačios į viršų. Kiekvienas interneto vartotojas tampa savarankišku redaktoriumi.
Panašus likimas laukia ir vadovėlių, ypač ekonomikos, nes šioje srityje kone kiekvienas turi savo nuomonę, kurią gali pagrįsti asmenine patirtimi. Vadovėliai taps panašūs į „Vikipediją“. Dėstytojai ir studentai drauge kurs vadovėlių turinį. Žinoma, rašant tokius vadovėlius vis dar prisireiks asmens, kuris kontroliuotų procesą, bet jis nebebus vienvaldis turinio kūrėjas.
Toks kūrybos procesas įneš šiokios tokios netvarkos, bet ekonomikos mokslas taps įvairesnis ir dinamiškesnis. Mūsų vaikai gyvens stabilesnės ekonomikos sąlygomis.
CV: Barry’is Eichengreenas
Nuo 1987 m. – Ekonomikos ir politikos mokslų profesorius, dėsto Kalifornijos Berklio universitete
1997–1998 m. dirbo vyresniuoju politikos patarėju Tarptautiniame valiutos fonde
Domėjimosi sritys: ekonomikos istorija, tarptautinė ekonomika
Paskutinė išleista knyga – „Perdėtos privilegijos: dolerio triumfas ir žlugimas“
