Puikus vadovas nebūtinai turi būti charizmatiškas, kaip dabar dažnai manoma. Tiesą pasakius, puikus vadovas kartais yra visiškas intravertas ir labai retai prataria nors žodį. Vadovai yra įvairūs, skiriasi jų asmenybės, požiūriai, vertybės, stiprybės bei silpnybės.
Tačiau yra aštuoni bendri šių vadovų bruožai, kuriuos ir išdėstyme šiame straipsnyje. Tiksliau tariant, puikūs vadovai atlieka aštuonias svarbias, galbūt net esmines funkcijas. Prastesni vadovai atlieka dalį jų, o patys prasčiausi – nei vienos.
Atlikti tai, kas svarbiausia
Pirmoji vadovo užduotis yra paklausti: „Kas savarbiausio turi būti atlikta?“ Įsidėmėkite, jog vadovas neklausia savęs: „Ką noriu atlikti?“ Puikus vadovas žino, kad jis tėra priemonė organizacijos tikslams pasiekti, ne atvirkščiai. Nederėtų sutapatinti įmonės su savimi.
Tą puikiai suprato legendinis „General Electric“ vadovas Džekas Velšas. Kai perėmė kompanijos vairą 1980-iais, jis atsisakė agresyvios plėtros, nors būtų sulaukęs didžiulio populiarumo. Džekas paklausė savęs: „Kas svarbiausio turi būti atlikta?“
Atsakymas buvo sudėtingas ir iš pradžių daug kam nesuprantamas – atsikratyti tų koncerno verslų, kurie, nepaisant generuojamo pelno, neužima pirmos ar antros vietos savo rinkose. Kitaip tariant, „General Electric“ susikoncentruos ties tomis veiklomis, kuriuose yra lyderiai.
Žinoma, atsakymas į klausimą „Kas svarbiausio turi būti atlikta?“ nėra toks paprastas ir dažniausiai apima ne vieną užduotį. Tačiau puikūs vadovai neskubina savęs atlikti visų užduočių. Jie nusistato prioritetus. Tikrai didelio verslo vadovai dažniausiai per dieną priima vos 1-2 sprendimus, tačiau jų įtaka yra milžiniška tiek kompanijai, tiek visuomenei.
Pagaliau priėmę reikiamus sprendimus jie nenustoja savęs klausti „o ką svarbiausio turiu atlikti dabar?“ Grįžtant prie minėto pavyzdžio derėtų pridurti, jog Džekas Velšas kas penkerius metus paklausdavo savęs šio klausimo ir kiekvieną kartą į jį atsakydavo skirtingai. Pasirinkdavo užduotis, kurias galėtų atlikti geriausiai pagal turimus gebėjimus. Kitas užduotis – deleguodavo.
Žinoma, atsakymas į klausimą „Kas svarbiausio turi būti atlikta?“ nėra toks paprastas ir dažniausiai apima ne vieną užduotį. Tačiau puikūs vadovai neskubina savęs atlikti visų užduočių. Jie nusistato prioritetus.
Elgtis teisingai organizacijos atžvilgiu
Antroji vadovo funkcija yra paklausti: „Kas yra teisinga organizacijos atžvilgiu?“ Jie neklausia savęs, kokių užduočių reikėtų imtis, kad pamalonintų akcininkus, darbuotojus ar netgi klientus.
Žinoma, puikus vadovas žino šių grupių įtaką organizacijai ir jam pačiam. Tačiau jis suvokia, jog tai, kas bus teisinga organizacijos atžvilgiu, bus vertinga ir su ja susijusiems asmenims. Ir atvirkščiai – jei priimami sprendimai trumpam padidins kažkurios grupės gerovę, tai ilgalaikėje perspektyvoje pakenks visai organizacijai, o per ją ir tai pačiai grupei.
Ši funkcija yra ypatingai svarbi šeimos valdomame versle. Tarkim, veiklos pradžioje „DuPont“ buvo šeimos verslas. Visi įkūrėjo palikuoniai įsitraukė į verslą, tačiau ne taip lengvai, kaip gali pasirodyti. Jų dalyvavimą veikloje turėjo patvirtinti visi valdybos nariai, ne šeimos nariai. Taip buvo teisinga organizacijos atžvilgiu.
Klausimas „kas yra teisinga organizacijos atžvilgiu?“ negarantuoja, jog visi sprendimai bus teisingi. Net ir patys geriausi vadovai klysta bei padaro žalos. Tačiau nesugebėjimas užduoti šio klausimo garantuoja nesėkmę.
Prisiimti atsakomybę už komunikaciją
Sprendimas nieko vertas, jei apie jį nežino kiti įmonės darbuotojai, ypač:
Darbuotojai, kurie turės sprendimą įgyvendinti
Darbuotojai, kuriems sprendimas turės tiesioginę įtaką (jie turi suprasti pasekmes, susitaikyti su jomis arba bent jau stipriai nesipriešinti)
Darbuotojai, kurie tiesiogiai nebus paveikti sprendimo, tačiau užima svarbią poziciją įmonėje
Tiesa, komunikacija nėra vienos krypties. Puikūs vadovai ne tik dalinasi planais, tačiau nebijo prašyti patarimų ir pastabų, tiek iš darbuotojų, tiek iš kitų intereso grupių, pvz. akcininkų ar net klientų.
Česterio Barnardo, kuris dar 1938-iais parašė klasikinį veikalą „Vadovo funkcijos“ dėka žinome, jog organizacijos nėra „surištos“ nuosavybe ar įsakymais. Organizacija yra „surišta“ informacijos srautais.
Deja, vis dar daugybe vadovų mano galintis nekreipti dėmesio į atgalinį ryšį iš darbuotojų. Nors įmonėse vadovas ir nerenkamas „demokratiškai“ (t.y. jei esi įmonės savininkas, tu ir sprendi kas bus jo vadovu), tačiau vis tiek privalome įsiklausyti į visų įmonėje dirbančių žmonių nuomonę.
Išnaudoti galimybes
Problemų sprendimas yra būtinas. Kai kurias problemas privalu spręsti iš karto, nes jos kaip vėžys – laiku nesustabdžius, „užgrobs“ visą kūną. Tačiau naudą kuria galimybės. Tuo tarpu problemos apsaugo nuo žalos.
Į pokyčius daugelis vadovų vis dar žiūri kaip į grėsmę. Puikūs vadovai į pokyčius žiūri kaip į galimybę, ir net būtinybę. Jie periodiškai klausia savęs: „Kaip pasinaudoti esamais pokyčiais rinkoje, kad patobulintume verslą?“
Jei konkrečiai, geri vadovai siekia išnaudoti septynias pagrindines galimybes:
Neplanuota sėkmė ar nesėkmė išleidžiant savo pačios produktus;
Rinkos teikiamos galimybės, t.y. konkurentų neplanuota sėkmė ar nesėkmė išleidžiant produktus;
Inovacijos, kurios gali patobulinti procesus, produktus ar paslaugas;
Pokyčiai pramonės šakos ar rinkos struktūroje;
Demografiniai ir geografiniai pokyčiai;
Vartotojų pokyčiai: besikeičiančios vertybės, pasaulėžiūra, suvokimas, nuotaikos;
Naujos žinios bei technologijos.
Svarbu tai, jog vadovai neimtų gesinti gaisrų, t.y. spręsti kiekvienos problemos, kad ir kokia menka ji būtų. Taip, tai duoda neblogą trumpalaikį rezultatą. Tačiau norint būti sėkmingu ilgalaikėje perspektyvoje, būtina naudotis galimybėmis. Plėtra vyksta per galimybių išnaudojimą.
Vesti produktyvius susirinkimus
Susipažinkite su viena iškiliausia JAV asmenybe – kardinolas Frensis Spelmenas, Niujorko katalikų vadovas bei kelių JAV prezidentų patarėjas.
Spelmenas visada pabrėždavo susirinkimų ir susitikimų svarbą. Vienui vienas jis būdavo vos kelissyk per dieną po 25 minutes, nes kalbėdavo maldas. Visą kitą laiką Spelmenas būdavo su žmonėmis, pusryčius valgydavo su vienu vadovu, vakarienę – su kitu.
Įmonių vadovai nėra kaliniai, tačiau dažnai įsivaizduoja save kaip individą, kuris gebaį problemas išspręsti pats vienas. Tyrimas parodė, kad didžiausių įmonių vadovai daugiau nei pusę laiko būna su departamentų vadovais ar kitais darbuotojais.
Žinoma, kiekvienas geras vadovas žino, kad susirinkimas yra produktyviai praleistas laikas arba laiko švaistymas. Svarbiausia yra nuspręsti, koks susirinkimas laukia. Jų yra keturi tipai:
Pareiškimo ar pranešimo susirinkimai, per kuriuos pranešama naujiena darbuotojams ar žiniasklaidai. Išgirdus naujieną diskusijos nevyksta, tačiau pati naujiena yra svarbi susirinkusiems, nes daro jiems tiesioginę ar netiesioginę įtaką.
Būsimų pokyčių susirinkimai, per kuriuos plačiau apibūdinama būsima strategija. Išgirdus pranešimą, susirinkimo dalyviai diskutuoja ir bando įsivaizduoti būsimą ateitį. Pranešimą sako kažkuris iš vadovų.
Iniciatyvų susirinkimai, per kuriuos darbuotojai pristato savo ketinimus. Pranešimą sako darbuotojai, o vadovas klausosi bei užduoda klausimus. Puikus vadovas padeda nukreipti darbuotoją tinkame linkme klausimais, tačiau pats sprendimų už darbuotojos nepriima.
Susitikimai, per kuriuos darbuotojams leidžiama pasijusti vadovo kailyje. Šie susitikimai dažnai vyksta per kavos pertraukėles, t.y yra neformalūs ir net neįpareigojantys. Vadovai leidžia pavaldiniams pasiūlyti jam sprendimų ir patarimų.
Didžiausias susirinkimų meistras yra 30 metų „General Moters“ vadovavęs Alfredas Slounas. Didžiąją dalį savo darbo laiko jis praleisdavo susirinkimuose: tris dienas formaliuose, tris dienas neformaliuose.
Susirinkimo pradžioje jis pasakydavo, koks yra susirinkimo tikslas ir ko tikisi iš diskusijos dalyvių. Tuomet jis klausydavosi, vėliau diskutuodavo su kolegomis, o pabaigoje apibendrindavo susirinkimą, padėkodavo dalyviams ir išeidavo.
Jei įmonė padaro klaidų, tai geras vadovas jas prisiima asmeniškai ir sako „aš“. Jei įmonės rezultatai gerėja, puikus vadovas nuopelnus priskirs savo komandos nariams.
Grįžęs į savo biurą parašydavo susirinkimo išvadas dar kartą ir išsiųsdavo jas su sprendimu susijusiems asmenims. Be to, visuomet parašydavo galutinę datą, iki kada turi būti įgyvendinti priimti sprendimai.
Sakyti „mes“, o ne „aš“
Paskutinė, tačiau ne mažiau svarbi vadovo funkcija yra galvoti ir sakyti „mes“, o ne „aš“. Puikūs vadovai supranta savo atsakomybę, kuria negali pasidalinti ar deleguoti. Šie vadovai autoritetą turi dėl to, kad jais pasitiki jo komanda.
Turėti pasitikėjimą iš savo komandos reiškia dirbti organizacijos, o ne savo labui. Geri įmonės rezultatai nėra priemonė vadovo vardui išaukštinti, geri vadovo rezultatai yra priemonė įmonės vardui išaukštinti.
Tiesa, galimos išimtys. Tarkim, jei įmonė padaro klaidų, tai geras vadovas jas prisiima asmeniškai ir sako „aš“. Jei įmonės rezultatai gerėja, puikus vadovas nuopelnus priskirs savo komandos nariams.
