Ekonominės krizės niekada neatsitinka per naktį. Jos yra metų, netgi dešimtmečių globalinių ekonominių pokyčių, politinių klaidų ir investuotojų klaidingų apskaičiavimų rezultatas.
Bet atrodo, kad visada yra būtent ta vienintelė akimirka – Wall Street žlugimas 1929 m., Tailando bato kurso kritimas 1997 m. – kuomet ilgai sruvenusios srovės susilieja, sukeldamos dramatišką pasitikėjimo praradimą. Tam, kas pasirodė esą blogiausia recesija per 70 metų, akimirka atėjo 2008 m. rugsėjo 15 d., kai „Lehman Brothers“ paskelbė bankrotą ir bankininkai visame pasaulyje ėmė klausti pavojingiausio pasauliniam finansiniam stabilumui klausimo: jei gali žlugti toks gerai žinomas bankas kaip „Lehman Brothers“, kas yra saugus? Ir taip didžiuliu greičiu mes pradėjome slysti į recesiją.
Kadangi išsigandę bankininkai atsisakinėjo skolinti, globalinė ekonomika atsitrenkė į sieną. Visiškai sumažėjus prekybai, laivai liko be darbo. Islandijai patyrus bankrotą, Reikjavike kilo protestai. Netgi galingoji Kinija buvo krečiama baimės, jog iš uždarytų eksporto fabrikų atleidus milijonus darbuotojų, kils masiniai protestai. Ir politikoje ėmus vartoti alfabeto žodyną, kuomet buvo spėliojama, kad recesija įgaus „U“, „V“ ar „W“ raidžių formą, kai kurie ėmė nerimauti, kad globalinė ekonomika primins raidę „L“ – ilgalaikį menko ar jokio augimo laikotarpį, panašų į tą, kuris kamavo Japoniją beveik 20 metų.
Taip neatsitiko, ir po vienerių metų, kai bankrutavo „Lehman Brothers“, kuomet politikai ir ekspertai renkasi daryti apskaitą – rugsėjo 10 d. Dalian, Kinijoje prasideda Pasaulio ekonomikos forumo vasaros susitikimas – vis mažiau atrodo, kad atsitiks. Taip, ekonomikos sąlygos išlieka apgailėtinos. Tarptautinis valiutos fondas spėja, kad šiais metais pasaulio ekonomika pasieks 1,4 proc. – blogiausią būseną nuo II-ojo pasaulinio karo pabaigos. Bet visur ekonomistai gali pastebėti tai, ką jie vadina tamsumoje želiančiais „žaliaisiais daigais“. Paskutiniame ketvirtyje Japonija, Vokietija ir Prancūzija išbrido iš recesijos, ir ekonomistai vis labiau prognozuoja JAV augimą. Po trumpos pauzės Kinija sugrįžo į savo augimo kelią, kartu su savimi pakeldama didžiąją dalį Azijos. „Yra aiškiai išvengta blogiausio atvejo scenarijaus – visiško ekonominio ir finansinio kracho“, – teigia konsultacinės firmos Londone „Capital Economics“ tarptautinės ekonomikos pagrindinis ekonomistas Julian Jessop. Pagrindinis „Goldman Sachs“ ekonomistas Jim O’Neill tvirtina: „Pasauliniu mastu mes išbridome iš recesijos“.
Tačiau net jei ekonomika ėmė atsigauti, ši recesija nebus kaip dauguma kitų, kuomet paprasčiausiai sugrįš tai, kas buvo prarasta. Nuosmukis turi didžiulę įtaką pasaulio ekonomikos ateičiai. Pasaulis po Didžiosios recesijos nebebus toks, koks jis egzistavo prieš ją.
Turbūt svarbiausia yra tai, kad recesija pakeitė JAV vaidmenį pasaulio ekonomikoje. Dešimtmečius JAV vartotojas buvo pirmasis pasaulinio augimo variklis. Tokios priklausomybės nuo vieno šaltinio keliami pavojai seniai buvo akivaizdūs, ir dabar, kai finansų krizė pagaliau pristabdė skolų prisiėmusius amerikiečius, pasaulis pradėjo ieškoti pakaitalų. Siekdama iš taupytojų savo piliečius paversti pirkėjais, Kinija išdalijo subsidijas pirkti automobilius ir buitinius prietaisus bei padidino pastangas sukurti stipresnį socialinio saugumo tinklą. Taivanyje, kur į eksportą orientuota ekonomika patyrė vieną iš stipriausių smūgių, vyriausybė ėmė skatinti tokias naujas į vidų nukreiptas industrijas kaip turizmas. „Eksporto rinkos JAV sumažėjimas mums sudavė stiprų smūgį, – „Time“ žurnalui teigė Taivanio prezidentas Ma Ying-jeou. – Todėl viena iš mūsų išmoktų pamokų yra ta, kad mes turėtume diversifikuoti savo eksporto rinkas.“
Pastangos rodo sėkmės ženklus. Brendant iš recesijos, Azija, padedama savo pačios vartotojų piniginių, rodo kelią. Trijų didžiausių regiono valstybių – Kinijos, Indijos ir Indonezijos – ekonomika nuosmukio metu kilo didžia dalimi dėl vidaus paklausos. Naujųjų Azijos turtuolių perkamoji galia paskatino atsigavimo pradžią visame žemyne. Šios tendencijos tęsimas tapo oficialios politikos reikalu; pavyzdžiui, rugpjūčio mėnesį Indija pasirašė laisvos prekybos susitarimus su Pietų Korėja ir Pietryčių Azijos tautų asociacija. Nėra nerealu manyti, kad Azija tampa savaeigiu, nuo JAV atsietu prekybos bloku.
Tačiau išlieka abejonių, ar jau įvyko pakankamai pokyčių, kad atsigavimas įgautų tikrai ilgalaikį kursą. „Morgan Stanley Asia“ vadovas Stephen Roach nerimauja, kad prie krizės prisidėję milžiniški disbalansai – didžiulė skola ir deficitas JAV ir pernelyg didelis taupymas kitur – vis dar kelia pavojų pasaulio ekonomikai. S. Roach teigimu, tokios augimą skatinančios politikos priemonės kaip Vašingtono „Cash for Clunkers“ iniciatyva, sustiprindama nesveiką Amerikos vartojimą ir pasaulio pasikliovimą juo, tuos disbalansus gali tik įamžinti. „Mes sustabdėme kraujavimą, bet man nėra aišku, ar mes grįžtame prie reikšmingo esminės pasaulio ekonomikos sveikatos pagerėjimo, –teigia jis. – Jei pasaulis nesuras daugiau nei vieno vartotojo, atsigavimas bus anemiškas“.
Tokios abejonės dėl tikrosios atsigavimo prigimties kelia kitą didžiulį iššūkį: kaip politikai gali puoselėti gimstantį atsigavimą, mažindami tokios politikos keliamus pavojus? Vienintelė priežastis, kodėl pasaulis išvengė dar skaudesnės recesijos, netgi depresijos, buvo beprecedentis vyriausybių ir centrinių bankų įsikišimas – beveik nulinės palūkanų normos, bankų gelbėjimas, fiskalinio skatinimo programos ir, kai kuriais atvejais, industrinės subsidijos. Bet per ilgai vykdomi tokie valdžios veiksmai gali vesti prie nekilnojamojo turto kainų burbulo ir kitų destabilizuojančių blogybių. Antra vertus, per greitai užsukus čiaupą, recesija – pagalvokite apie raidė „W“ – galėtų sugrįžti.
Tokia galimybė valstybės skatinimo priemones paverčia įmantriu žaidimu. Šis galvosūkis labiausiai pažengęs yra Kinijoje. Sugrįžus augimui, ekonomiką pakėlę lengvi pinigai gali paskatinti pavojingą nuosavybės kainų padidėjimą ir pakirsti bankų balansą. Tačiau bet koks gandas apie sugriežtinimą sukelia staigų Šanchajaus akcijų kritimą.
Net baigiantis didžiulio skatinimo erai, nepanašu, kad su ja pasibaigs didžiulis valstybės kišimasis. Tokios sunkios valdžios rankos pasaulio ekonomika nebuvo patyrusi nuo XX a. 8 dešimtmečio; recesija atnaujino diskusiją apie atitinkamus valstybės ir rinkos vaidmenis modernioje ekonomikoje. Dalian ir kitame G-20 susitikime Pitsburge, Pensilvanijoje, bus nuodugniai analizuojama pasaulio finansų sistema tam, kad būtų užkirstas kelias dar vienam krachui.
Tačiau prieš nerimaujant dėl kito nuosmukio, mes vis dar turime išgyventi šį. Gali būti, kad pasaulio ekonomika jau išgyveno blogiausia, bet mes vis dar toli nuo ten, kur buvome prieš krizę. Nuo 2007 m. gruodžio mėn. JAV prarado 6,7 mln. apmokamų darbų. „Reikės labai labai daug laiko kompensuoti visas ekonomines veiklas, kurios buvo prarastos recesijos metu“, – sako J. Jessop iš „Capital Economics“. Praėjus vieneriems metams po „Lehman Brothers“ žlugimo, geriausia, ką visi bendrai pasaulyje gali daryti, tai laikyti pirštus stipriai sukryžiuotus.
Parengta pagal time.com
