Kontroversiškasis buvęs italų premjeras Silvio Berlusconi yra turbūt didžiausias trofėjus, kurį kol kas spėjo sumedžioti euro zonos krizė, rašo CNN.
Vis dar diskutuojama, ar buvęs Italijos ministras postą paliko dėl sekso skandalo su nepilnamete, ar dėl nesubalansuoto biudžeto.
Tačiau aišku viena – jis yra kaltas už tai, kad Italija, prisijungusi prie euro zonos, prarado tradicinį šalies būdą susitvarkyti su ekonominiais ciklais – valiutos devalvaciją.
S. Berlusconi savo „Facebook“ puslapyje rašė: „Palikti eurą nebūtų prakeikimas...“
„Kas atsitiktų jei Italija, Ispanija ar Graikija grįžtų prie savo senų valiutų? Aš nežinau, galbūt tai būtų turto praradimas, tačiau aš nesuprantu, kodėl“, - vėliau S. Berlusconi sakė naujienų agentūroms.
Kaip vienas iš Italijos turtingiausių žmonių S. Berlusconi daug statytų ant kortos, jei jo šalis nuspręstų išeiti iš euro zonos. Tačiau, kaip sakė žymus ekonomistas Nourielis Roubini, didelė dalis Italijos industrijos bendruomenės su juo sutinka.
„S. Berlusconi išsišokimas patvirtina tai, ką aš rašiau savo paskutiniame straipsnyje, – „Twitteryje“ rašė N. Roubini. - Galingi verslo ir politikos lobistai Italijoje pasisako už išėjimą iš euro.“
N. Roubini sako, kad trys Italijos politinės partijos yra prieš eurą.
S. Berlusconi gal ir garsėja savo lengvabūdiškais pareiškimais, tačiau už jo komentarų slypi skaudi tiesa: nesisekant suklijuoti euro zonos, jai gali likti vienintelė išeitis – sumažinti euro vertę arba žiūrėti, kaip išeina periferinės narės.
Nors euras artėja prie dviejų metų žemiausio kurso, dauguma ekonomistų teigia, kad dabartinis euro kursas žaloja bloko silpnesnes nares ir kelia politinę įtampą.
Euras negali būti viskas visiems ir nors jis turėtų būti „bendra“ Europos valiuta, ne visos 17 narių džiaugiasi nauda, kurią euras turėtų atnešti.
Stephenas Pope‘as, „Spotlight Ideas“ vykdantysis direktorius, yra tarp augančio skaičiaus analitikų, kurie ragina devalvuoti eurą.
„Poliarizuotos euro zonos ekonomikos realybė ta, kad ji yra dabar tokioje padėtyje, jog fiksuotas kursas tinka Vokietijai, bet netinka daugeliui kitų“, - sako jis.
„Dabar, iš esmės, euro zona yra konvojus ir ji gali judėti tik lėčiausiu laivų greičiu. Kad tai būtų ištaisyta reikia arba Europos centrinio banko sprendimo nuvertinti eurą, arba pagreitinti konvojų nuskandinant arba, gražiau tariant, paliekant lėtus laivus.“
50 metų prieš atsirandant euro zonai kai kurios Europos šalys išvystė įprotį pritaikyti savo pinigus tam, kad būtų ištaisytas ekonominis disbalansas.
Viena iš žymiausių devalvuotojų buvo Italijos respublika, kurios nuolatiniai valiutos nuvertinimai daugumą italų pavertė „lirų milijonieriais“.
„Euro zonos skolų krizė pavirto į valiutos krizę, - sako Nicholas Spiro, valiutų rizikos įmonės „Sovereign Strategy“ vadovas. – Euro ateitis priklauso nuo to, kas atsitiks Ispanijoje ir Italijoje.“
Tokios šalys kaip Italija seniau savo valiutų kursą sumažindavo 7 ar 8 proc. kasmet , tačiau kreditų strategai, kaip Grahamas Neilsonas iš „Cairn Capital“ sako, kad sumažinti eurą reiktų dviženkliu skaičiumi – „25, 30, gal net 40 procentų“ – tam, kad pasijaustų rezultatas.
Tačiau tai padaryti būtų sudėtinga, daugiausia dėl to, kad kalbos apie silpnesnį eurą Briuselyje yra vis dar tabu.
Be to, ECB per paskutinį susitikimą nepakeitė palūkanų normų ir kai kurie smegenų centrai mano, kad tai iki kitų metų antros pusės sumažins pasiskolinimų pinigų kainą.
„Man sunku patikėti, kad ECB ar vokiečiai kada nors iš tiesų nuspręstų iš naujo įvertinti eurą kitų valiutų atžvilgiu, - sako S. Pope‘as. – Tai būtų pripažinimas, kad „Europrojektas“ žlugo.“
Ironija skaudi: jei jie nesusilpnins euro, galų gale, ES lyderiai gali iš vis likti be valiutos.
