Šią diskusiją paskatino neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusi latvių ekonomisto Dmitrijaus Smirnovo informacija, kad Latvijoje labai agresyviai pradėtas atiminėti vietos gyventojų nekilnojamasis turtas – butai, namai, žemės. Ne, tai ne senosios Lietuvos ponų ar karinių „politrukų“ darbas, tai daro XXI a. bankai. Ne šiaip sau – suprantama – už ne laiku paimtą paskolą. Kita vertus, lazda turi du galus – pastaruoju metu tragiškai sumažėjęs verslo sektoriaus kreditavimas; to pasekmės – sustojusi gamyba, kylantis nedarbas ir „susitraukęs“ vartojimas – jau puikiai matomos ne tik kitur Europoje, bet ir pas mus. Todėl klausiame – ar ir šiemet mūsų visų gerovė priklausys nuo bankų malonės?
G.JAKAVONIS: Gerbiamas Vladimirai, gal nuo jūsų ir pradėsime: kaip tiesiai būtų galima atsakyti į klausimą, ar ir toliau mūsų valstybės gyvenimas priklausys nuo bankų malonės?
V.TRUKŠINAS: Nuo bankų mes esame priklausomi tiek, kiek esame priklausomi nuo pinigų. Drąsiai galime teigti, kad dauguma žmonių ir Lietuvoje, ir kitose šalyse gyvena ir dirba ne dėl pinigų. Jie pinigus gauna, kad gyventų ir pirktų. Tai užprogramuota viso gyvenimo priklausomybė. Žmonės protingai padarė, kad išrado pinigus, galima jais džiaugtis. Kyla klausimas, ar pinigai, ypač dideli, – tai laimė. O dėl priklausymo nuo banko, tai aš, kaip paprastas Lietuvos žmogus, labiau jaučiuosi esąs priklausomas nuo energetikų, šilumininkų, nuo kurių pabėgti negali. O prieš kaltinant banką žmonėms, paėmusiems kreditus, galima pasiūlyti pakartoti tokius žodžius: „Kaltas, kaltas. Velnias nešė mane į tą galerą“. Bankai teikia ir kitokių finansinių paslaugų, be kurių neišsiverstume. Dabar jie iš dalies pakeitė orientaciją, pabrangindami finansines paslaugas. Bet žmonės atrado kitus tarpininkus, kur galima atlikti įmokas. Teko girdėti, kaip bankininkai vertina savo klientus. Jų yra trys grupės. Vieni yra nelabai patogūs klientai, kuriuos aptarnauti nepigiai kainuoja, – tai įvairių įmokų mokėtojai. Yra geri klientai, kurie į banką neša pinigus, ir yra labai geri klientai, kurie neturi pinigų ir ateina skolintis.
G.JAKAVONIS: Sauliau, buvote vienas iš šios apskritojo stalo temos siūlytojų, turite daug minčių. Koks jūsų požiūris į bankų verslą, kreditavimą, kokias matote šių metų perspektyvas?
G.JAKAVONIS: Mes patys Lietuvoje litų prispausdinti negalime?
S.ŽILINSKAS: Tai labai didelis klausimas. Lenkai šiuo atveju pasielgė pragmatiškai – per pakilimą jie perėjo prie rinkos reguliavimo ir patys nustato valiutos kiekį. Kitas dalykas, kuris pas mus nutylimas, – bankai turi išsikovoję tokią opiniją, kad tai yra labai rimtos, patikimos institucijos. Bet Europos Parlamentas konstatuoja, kad kai kuriais atvejais krizės atsiradimą paskatino padažnėję interesų konfliktai finansų sferoje. Todėl turėtume suprasti, kad jei mūsų visuomenėje yra tokių dalykų kaip korupcija, kodėl jų neturėtų būti bankininkystės sferoje. O čia kalbama ne apie mūsų šalį, bet apskritai Europos lygiu. Kai bankininkai sako, kad krizės priežastis – žmonių godumas, sunku ginčytis. Tačiau dar viena priežastis, kurią nurodo Europos Parlamentas, yra finansų produktų sudėtingumas, neskaidrumas, trumpalaikės kompensacijos sistemos, netinkami verslo modeliai.
